ErumAqua - dovanos ir nuolaidos klientams

Vandens augalai: ir nauda, ir žavesys, ir prakeiksmai

Publikuota: Skaitiniai tvenkinių savininkams Sukurta: 2017-02-21 Peržiūrų: 784

Vandens telkiniai“, Nr. 2, 2016
Lina VYŠNIAUSKIENĖ

        Mokslų daktaras, ekologas Aušrys Balevičius savininkams pirmiausia pataria suvaldyti vandens prietaką į kūdrą. „Visiems natūraliai atrodytų, kad nuo teritorijos atitekantį lietaus ar drenažo vandenį būtina suleisti į kūdrą, o aš su tokiu atitekančiu vandeniu visomis išgalėmis kovoju. Tik suvaldžius prietaką, telkinio ekosistemą bei vandens kokybę, naftos produktų taršą, galima telkinį formuoti teisinga linkme. Vaizdžiai tariant, vandens kokybė turi būti tokia, kad ir žuvys būtų sočios, ir vanduo nežydėtų”, – sako jis. Pasak mokslininko, prietakos vanduo su savim gali atnešti įvairiausios taršos – trąšų, tvartų nuotėkų, galiausiai ir kokio benzino ar tepalo likučių, jei kur nors jo nutekės iš automobilio. Suvaldžius prietakos vandens srautus, vienas iš svarbių darbų – teisingai apželdinti savąjį telkinį ir subalansuoti jo ekosistemą.

Augalai, arba makrofitai, yra natūralus vandens telkinio mikrofiltras. Vasarą intensyviai augdami savo masėje jie sugeria maisto medžiagas, todėl mažiau jų lieka vandens „žydėjimą“ galintiems sukelti fitoplanktono dumbliams. Naujai iškastoje arba gerai išvalytoje kūdroje reikalingos augmenijos nebūna, tačiau būna daug vandens masėje ištirpusių ar skendinčių maisto medžiagų (ypač azoto ir fosforo junginių). Jei nepasodinsime reikiamų augalų ir šias maisto medžiagas įsisavins fitopanktonas, vanduo anksčiau ar vėliau pažaliuos. Be to, neskiriant reikiamo dėmesio kūdros augalijai, joje gana greitai įsiveisia didelį plėtros potencialą turinčios augalų rūšys, pvz., pakrantėse suveši švendrai, vandens paukščiai atneša plūdenų ir t. t. Šie augalai taip pat konkuruoja su fitoplanktonu dėl maisto medžiagų ir atlieka biofiltro vaidmenį, tačiau, pavyzdžiui, nesuvaldžius švendrų plėtimosi jau po poros metų jie gali kūdrą apsupti kelių metrų pločio ištisiniu žiedu, o plūdena salotinės spalvos augalų plėvele aptraukti dalį ar net visą maisto medžiagomis turtingos kūdros paviršių.

Todėl geriausia pasitarti su specialistu, kuris atliks vandens kokybės tyrimą ir nustatys, ko reikia būtent tai, o ne kitai kūdrai, padės parinkti reikiamas augalų rūšis, patars, kur ir kaip jas sodinti, kaip ir kokiu kiekiu įžuvinti kūdrą. Kadangi dauguma vandens augalų itin sparčiai dauginasi šakniastiebiais, seklioje litoralėje, dėl grožio pasodinę keletą nendrių, po kelių metų galime turėti didelį, iki pusantro metro suvešėjusį nendryną. Tokius augalus reikia sodinti gelmės ar kitų barjerų apribotame kūdros litoralės plote. Tinkamai parinkus augimvietes galima sustiprinti vandens telkinio šlaitus. Augalų šaknys puikiai stabdo dirvos eroziją. Ypač tai aktualu tose kūdrose, kur gruntas biresnis ar prasiveržia nedideli šaltinėliai, kurių vanduo ardo šlaitą.

„Tik žinant, kokie augalai ir kaip bus sodinami, verta galvoti apie jų įsigijimą. Svarbiausia netempti bet ko ir iš bet kur. Reikia atsiminti, kad nežinia iš kokios balos paėmęs augalą, kartu su juo gauni dar ir krūvą viso kito, ko galbūt visai nenorėjai”, – aiškina ekologas.Kaip pavyzdį jis pamini siūlinius dumblius, kurie yra tikras kūdrų savininkų prakeiksmas. Jų atsiradimo priežastis ne visuomet galima tiksliai nustatyti. Pasak ekologo, kartais užtenka, kad kokia nors antis nutūptų ir ant plunksnų ar kojelių atneštų šio augalo sporų. Daugiausia jų būna pavasarį, o birželį ir liepą apmažėja, rugpjūtį užplūsta antroji jų banga. Dažniausiai juos savininkai iš vandens graibo tiesiog grėbliu su ilga teleskopine rankena. Tačiau bėda ta, kad jie itin greit veisiasi. Ir kova su jais tarsi Sizifo darbas – vakare išgraibei, o ryte jų vėl pilna. Net ir žuvys siūlinių dumblių neėda. Šiek tiek jų populiaciją sumažina vandens augalai (nors kartais ir atvirkščiai), bet ir jie ne išeitis. Tokiu atveju specialistai pataria pilti į vandenį specialių bakterijų. Trijų arų ploto kūdrai jų reikia apie dvidešimt litrų. Po kelių savaičių reikėtų supilti dar pusę to kiekio. Tai vienas efektyvesnių kovos su siūliniais dumbliais būdų. Deja, tai tampa savotiška kūdros „priklausomybe“ – nustojus pilti palaikomąsias bakterijų dozes jie vėl suklesti. Ypač greitai siūliniai dumbliai veisiasi mažose kūdrose, kuriose yra didelė azoto junginiais turtingo požeminio ar paviršinio vandens prietaka.

banks