ErumAqua - dovanos ir nuolaidos klientams

Šventasodžio šeimininkų istorijos: kaip mes kasėme ir iškasėme savo kūdras

Publikuota: Skaitiniai tvenkinių savininkams Sukurta: 2017-02-21 Peržiūrų: 798

Vandens telkiniai“, Nr. 1, 2015/2016 žiema
Kalbino Arūnas Marčauskas.


        Kelios bendraminčių šeimynos netoli Aukštadvario tveria giminės sodybų sodžių – Šventasodį – pagal Anastasijos pasiūlytus vaizdinius. Prieš kelis metus, dar ir trobesių nesusirentę, ėmėsi kūdrų kasimo. Buvusi miestietė Donata Račkauskienė – viena iš Šventasodžio šeimininkių – pasidalino su mūsų žurnalu savo ir savo kaimynų patirtimi.

Kada prasidėjo Jūsų kaimiškieji rūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.
Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau žinojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko nelaukdami, dar pirmaisiais metais, nusprendėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tik duobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis turbūt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvokimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnai žmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvo smagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:

„Apie kūdros kasimą nežinojome nieko, todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.

Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvarstyti, kad pamatę rezultatą nustėrome... Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos išgirdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pagyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiausiai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsaugotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ prie kūdros. Situacija buvo tokia – darbo daug, nuolydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi... Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo didįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelėjus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas. Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti, netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves atsiras ypatingos erdvės augalams... Apėmė neapsakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis! Kuoliukais žymėjome papildomai kasamos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorininku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau panaudojome namo pamato statybai.

Žinoma, sunerimom pamatę, kad ekskavatorininkas Rimas platina mūsų jau iškastos kūdros liniją, nes to daryti neplanavome. Sustabdėm darbus ir ėmėme kalbėtis, rodžiau jam savo ranka paišytą kū-dros aplinkos planelį, nuotraukas iš įvairių Z. Holcerio sumanymų. Pasakojau apie terasas, aukštas lysves, nuo kurių ir pradėjome. Pamenu, keistai jis žiūrėjo į mane ir mano neįprastus pageidavimus, klausė: „O kam jums viso to reikia? Ar ne per brangus toks eksperimentas?“ Vėliau, darbams gal jau įpusėjus, stebėjau, kaip jis įsijautė ir netgi ėmė mąstyti pagal mano pateiktą pavyzdį, siūlydamas savo sugalvotus patobulinimus ir, keisčiausia, kaip tik toje vietoje, kuri, rodos, buvo man pro akis praslydus. Džiaugiausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!

Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos), nuo pakrantės linijos nuvalytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nusprendę skirti vandens augalams bei mąstėme ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai sodinami tik į dviejų metrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neužželtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėme didelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iškasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Po to pradėjome formuoti terasas ir laiptelius. Kai trumpam dėmesį buvome sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Bet klaidą ištaisėme. Paskutinieji darbai išpuolė lietingą dieną, tad būtent tame plote ir teko daugiausia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žiniomis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, bei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtas, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas. Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikslas, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save.

Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio kaimynei Ingridai, kuri ir atvėrė man šį pasaulį. Atsidūrėme su vyru tarp bendraminčių, mąstančių apie bendruomenę, apie ekologinę gyvenvietę, apie kitokių gyvenimo ir mokymosi sąlygų savo vaikams sudarymą.

Kodėl būtent  pagal Anastasijos pasiūlytus vaizdinius? Kas ta Anastasija? Kas toks Zepas Holceris?
Anastasija – tai labai stipriai mūsų Žemę mylinti ir ja besirūpinanti moteris. Ji gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias. Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.

Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pradininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasaulio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas. Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikslas, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save. Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio kaimynei Ingridai, kuri ir atvėrė man šį pasaulį. Atsidūrėme su vyru tarp bendraminčių, mąstančių apie bendruomenę, apie ekologinę gyvenvietę, apie kitokių gyvenimo ir mokymosi sąlygų savo vaikams sudarymą.

Kodėl būtent  pagal Anastasijos pasiūlytus vaizdinius? Kas ta Anastasija? Kas toks Zepas Holceris?

Anastasija – tai labai stipriai mūsų Žemę mylinti ir ja besirūpinanti moteris. Ji gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias.Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.
Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pradininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasau-lio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTO ŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:

„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius sėmėmės iš Z. Holcerio (S. Holzer). Mes net nenutuokėme kokius dalykus galima sukurti ekskavatoriaus pagalba. Iš pradžių įsivaizdavome, kad ekskavatorininkai patys žinos, kas tinkamiausia, bet jų užduotis – tik vykdyti užsakovo nurodymus. Jeigu šeimininkas nežino, ko nori, bus iškasta tiesiog apvali duobė. Tuo teko įsitikinti Donatai ir Tadui. Svarbu buvo nuspręsti, kokia bus kūdros paskirtis. Kadangi mūsų sodyba ribojasi su dviem ežeriukais, mums kūdra nebūtina maudymuisi, ji bus vandens paukščiams.

Svajojau turėti įvairių naminių paukščių: vištų, gaidžių, ančių, žąsų. Jų kudakavimas, gagenimas, cypsėjimas sukelia malonius vaikystės prisiminimus. Erdvė tarsi prisipildo gyvybės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei patekėjus. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis. Kūdros paskirtis nulemia ir kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pavyzdžiui, jei norite skaidraus vandens, kuriame bus galima maudytis (kaip Donatos ir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip pat būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryptis, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti nevienodas, kad vanduo judėtų įvairiomis kryptimis ir valytųsi; reikia apsvarstyti ir augalų vietas.

Būtina  iš anksto apgalvoti būsimų vandens gyventojų sąlygas. Keli dideli akmenys, įšilę nuo saulės, neleis žiemą vandeniui aplink juos užšalti, – taip į vandenį pateks deguonis. Iš kelmo ar šakotų rąstų galima sukurti namelį žuvims, kuriame jos ras prieglobstį ir poilsį. Savo būsimiems vandens paukščiams nutariau virš vandens pastatyti „ančių namą“. Kol vandens buvo nedaug, įstatėme atraminius stulpus. Pavasarį, paaiškėjus vandens lygiui, namuką užbaigėme.

Mums pasisekė, nes Šventasodis yra nepaliestas melioracijos ir turime galimybę pažinti nesudarkytą vandens pasaulį. Todėl dar svarbiau prieš bet kokius kasimo darbus (kūdros, šuliniai) išsiaiškinti vandens judėjimą, nuolydžius, kraštovaizdžio ypatumus. Kūdros vieta mums pati „pasisiūlė“. Tai žemiausia sklypo vieta – prie miško karklais užžėlusi dauba, kurioje beveik iki vasaros vidurio laikėsi vanduo. Svarbu kuo mažiau judinti žemę, pavyzdžiui, kasti daubose jas gilinant.

Po darbų pas Tadą ir Donatą ekskavatorininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metais iškastą kūdrą jau turėjome pakankamą žinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokių bėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvo kelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savame išsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosi puikiai, tik esant sausringoms vasaroms kiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvos problema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.

Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės. Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavom pavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokias žuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į daugelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiai gyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tad reikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasirinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų, tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių pertekliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojome tikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučių įspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgsta šildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarį savo „kukavimu“ džiugina raudonpilvės kūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai – tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnys praplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purptelėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?

Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik patarti – geriau, niekur neskubant, viską apgalvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kad žinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šeimininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivaržote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks pats nuostabus jausmas, kaip ir būti žemės šeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvokėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis ne iškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelietuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmė nelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuostabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžio nusakančio kastinį vandens telkinį.

Publikacijoje – Šventasodžio bendruomenės archyvo nuotraukos

banks