<
Blogas
KAIP PASIRINKTI TINKAMIAUSIĄ ORO DIFUZORIŲ ORAPŪTEI

Tikriausiai jau pastebėjote, kad pas mus įsigyti galima net keliasdešimt skirtingų difuzorių – siūlomi įvairaus dydžio akmeniniai, membraniniai, HDPE difuzoriai bei aeracinės žarnos, todėl ir patys suprantame, kad pasirinkti gali būti nelengva. Svarbu ir difuzoriaus dydis, ir medžiaga, iš ko jis pagamintas. Iš esmės visi oro difuzoriai atlieka tą pačią funkciją – išsklaido vandenyje orą, kurį pučia oro kompresorius – orapūtė. Prie difuzoriaus esančios jungties prijungus oro žarną ir per ją pučiant orą, oras iš difuzoriaus išeina pro daugybę mažyčių skylučių, taip sukurdamas daugybę mažų oro burbuliukų, kurie lėtai kildami į vandens paviršių leidžia vandeniui įsisavinti dalį deguonies. Todėl ne veltui kai kurie būtent difuzorių, o ne orapūtę vadina aeratoriumi. Visgi nėra tokio dalyko kaip geriausias difuzorius - jis būna arba tinkamas jūsų sistemai, arba ne.

Taigi trumpai apžvelkime visus difuzorių tipus bei jų privalumus ir trūkumus.

1. AKMENINIAI ORO DIFUZORIAI

Jau pats pavadinimas sufleruoja, kad šie difuzoriai yra sunkūs, skęstantys. Be abejo, jie pagaminti ne iš natūralaus akmens, o iš specialaus orui pralaidaus lydinio. Akmeniniai difuzoriai geri tuo, kad nereikia galvoti, kaip juos panardinti į vandenį, nes jie savaime skęsta, todėl juos galima paguldyti ant dugno, jei tik jis nėra pasidengęs labai storu dumblo sluoksniu. Net jei dumblo ir yra, nereikėtų bijoti naudoti akmeninio difuzoriaus - difuzorius ilgainiui pats apsivalys tam tikrą plotą aplink save, vanduo susidrums tik laikinai. Svarbu žinoti tai, kad akmeninių difuzorių oro pralaidumas nėra toks geras kaip, pavyzdžiui, membraninių ar ypač HPDE difuzorių, todėl rinkdamiesi ir difuzorių, ir pačią orapūtę, pasidomėkite, ar užteks jų našumo prie tam tikro gylio. Oro pralaidumas labai priklauso ir nuo difuzoriaus gamintojo - štai, pavyzdžiui, „Angel Aqua“ Hi-Oxygen serijos akmeniniai difuzoriai oro praleidžia net kelis kartus daugiau nei kitų gamintojų akemniniai difuzoriai, nors vizualiai atrodo beveik identiškai. Todėl nepatingėkite peržiūrėti prekių aprašymus - kiekvieno difuzoriaus aprašyme rasite jo oro pralaidumą, o prie kiekvienos orapūtės taip pat pateikiame našumo grafiką. Kaip jį skaityti, paaiškinome šiame straipsnyje žemiau.

Akmeninio difuzoriaus forma tam tikrais atvejais irgi gali būti svarbi – diskinis (disko formos) difuzorius sukurs platesnį, taisyklingesnės formos aeruojamą plotą nei to paties ploto cilindrinis difuzorius ar apvalus difuzorius, tačiau apvalų ir cilindrinį difuzorių galima į vandenį įleisti ir vertikaliai, ir horizontaliai bei netgi pakabinti ant plūduro norimame gylyje. Apvalūs difuzoriai gaminami nedidelio dydžio, todėl labiau tiks akvariumams aeruoti arba jei tvenkinyje kolektoriaus principu pajungsite kelis tokius difuzorius.
Jei orapūtę laikysite įjungtą ne visada, akmeniniai difuzoriai kaip ir kiti į vandenį panardinti objektai turi savybę apsinešti dumbliais, todėl kartas nuo karto teks difuzorių ištraukti ir nuo jo nuvalyti apnašas. Jei orapūtės ilgesniam laikui neišjunginėsite, difuzorius turėtų ir pats savaime išlikti pakankamai švarus. Kadangi šiuolaikinės orapūtės yra itin ekonomiškos, rekomenduojame jų neišjunginėti ištisus metus.

2. MEMBRANINIAI EPDM DIFUZORIAI

EPDM - tai sintetinė guma, ypač patvari medžiaga. Vienas iš pagrindinių membraninių difuzorių skirtumų nuo akmeninių yra tas, kad jie neskęsta. Daugeliu atveju tai yra pliusas, kadangi pririšę kokį nors balastą, galime nesunkiai pasireguliuoti, kokiame gylyje panardinti difuzorių. Membraniniai difuzoriai yra gerokai pralaidesni orui negu akmeniniai, todėl prie jų galima jungti galingesnę orapūtę.
Dar vienas pranašumas – membraniniai difuzoriai, ypač mūsų parduodami vokiški Jaeger difuzoriai, yra gerokai atsparesni dumblui ir kitoms apnašoms, todėl jiems nereikia priežiūros, jei tik išjungę oraputę jų nepaliksite vandenyje ilgą laiką.

Membraniniai EPDM difuzoriai taip pat būna dviejų formų – cilindriniai (vamzdiniai) ir diskiniai. Vamzdinis membraninis difuzorius vandenyje panardintas turi plūduriuoti horizontaliai, todėl kad vandenyje nesimaskatuotų, reikėtų svorius vienodo ilgio virvėmis ar valu pririšti abiejuose difuzoriaus galuose. Nors diskinio membraninio difuzoriaus forma palankesnė sukurti didelį aeruojamą plotą, tokį difuzorių pakankamai sudėtinga teisingai panardinti į vandenį, norint, kad jis vandenyje išliktų stabilus, nesiblaškytų. Yra keletas išeičių - geriausias būdas būtų diskiniam difuzoriui naudoti specialius stovus, padėklus arba bandyti patiems konstruoti kažką panašaus. Dar galima tokį difuzorių užmauti ant į vandens telkinio dugną įkalto tinkamo diametro strypo ar vamzdžio. Savo pasiūloje turime mūsų pačių gaminamus stovus, skirtus būtent membraniniams diskiniams difuzoriams.

3. HDPE CILINDRINIAI (VAMZDINIAI) DIFUZORIAI

Pagaminti iš itin didelio tankio polietileno, šie difuzoriai nėra pigūs, bet tikrai ne be reikalo – pasižymi ypač dideliu oro pralaidumu, tai yra patys iš savęs beveik nesukuria papildomo oro pasipriešinimo. Tas akivaizdu netgi bandant pūsti į difuzorių burna. Taigi su to paties galingumo orapūte juos galima panardinti į didesnį gylį arba tiesiog naudoti mažesnio galingumo orapūtę, nei būtų galima naudojant akmeninį difuzorių. Mūsų parduodami „Ratz“ gamintojo HPDE difuzoriai turi dar vieną privalumą - yra labai patogūs naudoti, kadangi juos galima ne tik panardinti į norimą gylį tokiu pačiu būdu kaip membraninį cilindrinį (vamzdinį) difuzorių, bet ir paguldyti ant dugno, pro oro žarnos prijungimo angą į difuzoriaus vidų pribėrus balasto (pavyzdžiui, švarių akmenukų).

4. AERACINĖS ŽARNOS

Ieškant pigesnio varianto, vietoj difuzoriaus galima naudoti lanksčią aeracinę žarną, kitaip dar vadinamą ventiliacine žarna. Nors aeracinėje žarnoje taip yra daug mažų skylučių, leidžiančių išsklaidyti orą didesniame vandens plote, efektas nebus toks geras kaip naudojant difuzorių. Aeracinės žarnos dažniau naudojamos akvariumuose, kadangi ilgą žarną gana patogu išraityti aplink akvariumo dekoracijas.

DIFUZORIAUS DYDŽIO PASIRINKIMAS

Jei jau turite įsigiję ar išsirinkę orapūtę ir perskaitėte esminius difuzorių skirtumus, belieka išsirinkti difuzoriaus dydį. Dydis turėtų priklausyti nuo orapūtės išpučiamo oro srauto - kiekvienos mūsų parduodamos orapūtės aprašyme (lentelėje arba papildomoje nuotraukoje, kur pavaizduota jos našumo kreivė) yra nurodyta, kokį oro kiekį orapūtė gali išpūsti prie tam tikro slėgio. Slėgis priklauso nuo difuzoriaus panardinimo gylio. Difuzoriaus aprašyme taip pat yra nurodyta, kiek maksimaliai jis praleidžia oro. Taigi belieka sugretinti tuos du skaičius, tik reikia dar įvertinti ir tai, kad atbulinis oro vožtuvas (jei tokį naudojate) taip pat sukuria papildomą oro pasipriešinimą. Pavyzdžiui, jei orapūtė 1 metro gylyje sugeba įpūsti 30 litrų oro per minutę, būtina pasirinkti difuzorių, kuris per minutę geba praleisti tuos 30 litrų.

Na, o jei orapūtės dar neturite, lengviausia būtų tiesiog rinktis iš musų jau paruoštų aeracijos komplektų, kuriuose rasite visas tarpusavyje derančias dalis. Komplektus rasite čia.

Kaip skaityti orapūtės našumo grafiką?

Panagrinėkime konkretų atvejį. Dešinėje matote kaip pavyzdį įdėtą keturių Secoh JDK serijos orapūčių našumo grafiką.  Horizontalioje skalėje žymimas darbinis slėgis (mbar - milibarai), o vertikalioje – per minutę orapūtės išpučiamas oro litrų kiekis. Žinant, kad teoriškai 100 milibarų atitinką 1 metrą gylio, matome, kad visoms keturioms grafike paminėtoms orapūtėms maksimalus leistinas apkrovimas yra 200 milibarų, kas reiškia, kad oro difuzoriaus nereikėtų nardinti į didesnį nei 2 metrų gylį. Grafike matome, kad oro žarną panardinus į 1,5 metro gylį (150 mbar), orapūtė JDK-20 išpūs apie 24 litrus oro, o štai orapūtė JDK-50 - net 50 litrų. Deja, realybėje tų litrų yra dar šiek tiek mažiau, kadangi ir oro žarna, ir atbulinis vožtuvas (jei toks naudojamas), ir pats difuzorius sukuria papildomą oro pasipriešinimą. Jau aptarėme, kad mažiausiai oro srauto praradimo būtų naudojant HPDE difuzorių, o daugiausiai - akmeninį.

KELIŲ AERACINIŲ TAŠKŲ ĮRENGIMAS

Tai, ką parašėme apie difuzoriaus dydžio pasirinkimą, galioja, jei norite įsirengti tik vieną aeracinį tašką. Tačiau jei turite didelį vandens telkinį ar norite labiau subalansuotos aeracinės sistemos, patartina įrengti kelis aeracinius taškus.

Praplėsti aeruojamą plotą galima dviem būdais:

  • prie tinkamo galingumo orapūtės per oro kolektorių ir atskiras oro žarnas pajungti kelis pakankamo pralaidumo difuzorius;
  • pajungti papildomus difuzorius prie atskirų orapūčių.

Abu paminėti būdai teisingi, tačiau gali kainuoti skirtingai, todėl pasiskaičiuokite, kas jums kainuos pigiau, o jau mes už gerą kainą parduosim kad ir ką pasirinksite – mūsų internetinėje parduotuvėje rasite visą reikiamą aeravimo įrangą (orapūčių, difuzorių, oro žarnų, sąvaržų, atbulinių vožtuvų, stovų difuzoriams, plūdurų, kolektorių).

Jei peržiūrėsite mūsų parduodamus aeracijos komplektus, tarp jų rasite ir porą paruoštų itin galingų variantų, leisiančių įsirengti 2 ar net 4 aeruojamus taškus.

Blogas
KAIP IŠSIRINKTI VANDENS AERAVIMO ĮRANGĄ TVENKINIUI

Kodėl reikalinga vandens aeracija?

Stovinčio vandens telkinyje vyksta įvairūs natūralūs biologiniai procesai, sukeliantys vandens žaliavimą (žydėjimą), nemalonų kvapą bei deguonies stygių žuvims. Nevalomame, neprižiūrimame tvenkinyje kaupiasi nuosėdos, dumblas, vyksta įvairūs puvimo procesai, kurie taip pat mažina deguonies koncentraciją vandenyje - pūdamos medžiagos sunaudoja daug deguonies. Prisotintas deguonimi vanduo būna švaresnis, skaidresnis, dėl vykstančios vandens difuzijos jame mažiau veisiasi įvairūs dumbliai. Dar vienas tokios įrangos privalumas – galimybė išlaikyti neužšalusį vandenį net ir itin šaltą žiemą.

Deguoniui tiektį į vandenį yra keletas skirtingų būdų, kurie skiriasi tiek pačiu principu, tiek efektyvumu:

  1. Orapūtė (dar žinoma kaip burbuliatorius ar tiesiog oro kompresorius, oro siurblys);
  2. Paviršinis aeratorius
  3. Fontanai, kriokliai.


1. ORAPŪTĖS

Orapūtė yra specialus oro siurblys, iš aplinkos imamą orą pučiantis į vandenį. Visgi vien orapūtės nepakanka – orapūtė savo darbą atliks efektyviai tik tuomet, jei jos išpučiamas oras bus išsklaidytas kuo didesniame vandens plote. Tai pasiekti paprasta – prie orapūtės prijungiama oro žarna su jos kitame gale pritvirtintu specialiu oro difuzoriumi, kuris panardinamas į vandenį.  Efektas bus geresnis, jei naudosite didelio ploto difuzorių – tuomet oras tūkstančiais mažyčių burbuliukų pamažu kils į paviršių, tokiu būdu leisdamas vandeniui pasisavinti deguonį.

Ieškant pigesnio varianto, vietoj difuzoriaus galima naudoti aeracinę žarną. Nors aeracinėje žarnoje yra daug mažų skylučių, taip pat leidžiančių išsklaidyti orą didesniame vandens plote, efektas nebus toks geras, kaip naudojant difuzorių.

Orapūtės sujungimui su oro difuzoriumi rekomenduojame naudoti kuo trumpesnę oro žarną, kadangi kuo ilgesnė oro žarna, tuo labiau krenta orapūtės darbinis slėgis – orapūtė dirbs, bet oro pajėgs išpūsti mažiau. Taigi jei nuo orapūtės pajungimo vietos iki vandens telkinio yra didelis atstumas (10 metrų ar daugiau), geriau pailginkite elektros maitinimo laidą. Kuo trumpesnė bus oro žarna, tuo mažiau apkrausite orapūtės variklį – ne tik oro bus išpučiama daugiau, bet ir elektros sąnaudos bus mažesnės bei pati orapūtė tarnaus ilgiau.

Rekomenduojame orapūtės neišjunginėti, tačiau jei visgi kartas nuo karto išjungti tenka, reikėtų po vandeniu oro žarnos ir difuzoriaus tarpe prijungti ir atbulinį oro vožtuvėlį, kad į oro žarną nepatektų vandens, kuris gali užšalti, sudarydamas kamštį. Jei orapūtės neišjunginėsite, atbulinio vožtuvo geriau nenaudoti, kadangi jis šiek tiek stabdo oro srautą.

Jei orapūtę naudosite ir žiemą lauko sąlygomis, būtinai atkreipkite dėmesį ir į oro tiekimo žarną – ją įsigykite kuo lankstesnę, geriausia – su tekstiliniu kordu. Svarbu, kad žarnos gamyboje naudojamame plastike būtų pakankamai plastifikatoriaus, kuris ir žiemą užtikrintų jos lankstumą bei padėtų išvengti įtrūkimų prie didelių šalčių. Be abejo, kokybiškos oro žarnos už tikrai gerą kainą galite įsigyti ir pas mus – internetu prekiaujame įvairaus diametro itin kokybiškomis įtalų gamintojo ALFAFLEX PVC oro žarnomis.

Nors dauguma mūsų parduodamų orapūčių yra gana atsparios įvairioms oro sąlygoms, svarbu žinoti, kad orapūtė yra elektros prietaisas, neskirtas naudoti vandenyje. Orapūtę reikėtų apsaugoti nuo tiesioginio lietaus – pastatyti po stogu ar įdėti į kokią nors dėžę, kurioje būtų anga orui pritekėti bei pačiai orapūtei aušintis.

Daugelis vandens telkinių aeracijai tebenaudoja įprastus buitinius oro kompresorius, net nesusimąstydami apie didžiules elektros energijos sąnaudas. Štai šiuolaikinės orapūtės yra itin ekonomiškos, sukonstruotos taip, kad gali veikti neišjungiant ištisus metus. Pavyzdžiui, nedideliam tvenkinukui ar kūdrai pakankamo galingumo orapūtė per parą nesunaudos net 1kW elektros!

Kodėl orapūtė - puiki apsaugos priemonė žiemą nuo vandens užšalimo, o vasarą – nuo vandens žaliavimo?

Žiemą tvenkinio, kūdros dugne esančio vandens temperatūra yra gerokai aukštesnė nei paviršiuje – visada pliusinė, jei tik vandens telkinys nėra labai seklus. Orapūtė padeda sukurti vandens difuziją – maišymąsi, dėl ko šiltesnis vanduo kyla į paviršių, neleisdamas užsitraukti eketei. Be ebejo, eketė susidarys ir neužšals tik tuo atveju, jei pasirinksite pakankamo galingumo orapūtę, atsižvelgdami į jūsų vandens telkinio dydį ir gylį.

Vasarą viskas atvirkščiai – tvenkinio, kūdros dugne esančio vandens temperatūra yra gerokai žemesnė nei paviršiuje. Jei nenaudosime orapūtės ar kitos aeravimo įrangos, įšilęs, saulės veikiamas vanduo bus puiki terpė augti įvairiems mikroorganizmams – paviršius ims žaliuoti (žydėti), skleisti nemalonų kvapą, žuvims ims trūkti deguonies. Paprastai tai pasireiškia karštaisiais vasaros mėnesiais – liepą-rūgpjūtį. Naudojant priverstinę aeraciją, vandens temperatūra tiek dugne, tiek jo paviršiuje suvienodėja, vanduo tampa vėsesnis – daug sveikesnis žuvims ir nebe toks palankus veistis dumbliams.

Membraninės ir stūmoklinės orapūtės

Mūsų parduodamos membraninės orapūtės yra kokybiški gaminiai, paprastai galintys be gedimų veikti ne vienerius metus. Nors visoms orapūtėms suteikiame 24 mėnesių garantiją, tačiau labai didelė tikimybė, kad ja pasinaudoti neteks, ypač jei reguliariai pakeisite membraną, kainuojančią vos kelis eurus. Atsarginių dalių galėsite įsigyti bet kuriai mūsų parduodamai membraninei orapūtei.
Stūmoklinės orapūtės neturi paprastai keičiamų detalių, tačiau patikimumu nenusileidžia membraninėms. Pavyzdžiui, „Hailea ACO Piston“ orapūtė turėtų tarnauti tikrai daug metų. Vienas mūsų klientų, įsigijęs „Hailea ACO Piston“ orapūtę prieš 4 metus, pavadino ją stebuklinga, vis negalėdams atsistebėti, kad ir šiais laikais dar įmanoma rasti kokybiškų, patikimų daiktų.
Verta paminėti, kad membraninės orapūtės yra šiek tiek tylesnės nei stūmoklinės, kas gali būti aktualu, jei orapūtę planuojate naudoti po terasa ar gyvenamosiose patalpose, pavyzdžiui, dideliam akvariumui aeruoti.

Jei nežinote, kokia orapūtė geriausiai tinka Jums – pasikonsultuokite su mūsų specialistais.

2. AERATORIAI

Tikrieji aeratoriai veikia visiškai kitokiu principu nei orapūtės – naudojamas ne oro, o vandens siurblys, kuris siurbia ir išpučia vandenį, kartu patraukiant ir oro. Tokiu būdu sukuriamas vandens judėjimas ir burbuliavimas, tuo pačiu vandenį prisotinant deguonimi. Toks principas nadojamas ir akvariumuose. Aeratorius taip pat gali efektyviai susitvarkyti su užduotimi neleisti užšalti eketei žiemą.

3. FONTANAI, KRIOKLIAI

Nors tai ir nėra pagrindinė fontanų ir krioklių funkcija, fontanai ir kriokliai, keldami vandens judėjimą, taipogi padeda ir jį prisotinti deguonimi. Tiesa, dažniausiai nepakankamai. Be to, toks aeravimo būdas ne visada tinkamas lietuviškoms žiemoms.

Aeracijos komplektai

Taupydami pirkėjų laiką, sukomplektavome beveik 30 rinkinių, kuriuose yra viskas, ko reikia pilnavertei vandens aeracijai: orapūtė, oro difuzorius, atbulinis vožtuvas. Beliks papildomai įsigyti tik oro žarnos, jei jos dar neturite. Minėtus mūsų komplektus sudaro įvairaus galingumo skirtingų gamintojų (Hailea, Aquaforte, Secoh, DongYoung) membraninės ir stūmoklinės orapūtės bei joms parinkti skirtingo dydžio ir formos oro difuzoriai. Kai kuriuose komplektuose rasite ir profesionalų stovą difuzoriui – tam, kad patiems nereikėtų sukti galvos, kokiu būdu įleisti difuzorių į vandenį, kad jis neįsmigtų dugno dumble. Mūsų sukonstruotas stovas leidžia difuzorių laikyti vandenyje pakilusį 50cm nuo dugno. Geriausiai tinka iki 2 metrų gylio kūdrai, dekoratyviniam tvenkiniui ar baseinui.

Be mūsų pačių sudarytų komplektų, galite rinktis ir Vokietijos gamintojo OASE orapūčių rinkinius, kuriuos sudaro orapūtės, oro žarnos ir difuzoriai. Brangesniuose OASE komplektuose yra ir specialus patentuotos technologijos filtro blokas maistinių medžiagų skaidymui.

Pirkite internetu

Visą kūdros, dekoratyvinio tvenkinio ar baseino aeravimo įrangą galite įsigyti mūsų internetinėje parduotuvėje – saugiai, patogiai ir už gerą kainą, kadangi daugelį prekių vežame be tarpininkų, tiesiai iš gamintojų. Jūsų išsirinktas prekes DPD kurjeris pristatys nesvarbu, kur gyvenate – Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje.

Blogas
VĖŽININKYSTĖ – PERSPEKTYVUS IR NAUDINGAS VERSLAS

Vėžiai, kaip puikus delikatesas, visais laikais buvo vertinamas gurmanų. Skandinavijoje vėžininkystės ūkių yra net keli šimtai, kaimyninėje Latvijoje – virš dvidešimt. O Lietuvoje tuo užsiimančių žmonių labai mažai. Kodėl?

Namai namučiai

Yra žinomi du vėžių veisimo būdai: gamyklinis ir tvenkiniuose. Pastarasis ekonomiškai pelningesnis ir perspektyvesnis.

Vėžiai nėra reiklūs, bet gyvena tik švariame vandenyje. Mūsų gruntiniai vandenys tam tikrai tinkami. Tiesa, dirvožemis tvenkiniui tinkamiausias Rytų Lietuvoje. Be to, vėžiams nebūtina rausti atskiro tvenkinio, jie puikiai gyvena kartu su taikiomis žuvimis, pavyzdžiui karpiais, kurių augintojų mūsų šalyje gausu. Kadangi vėžiai yra gėlo vandens mėgėjai, geriausia, kad tvenkinys būtų su pratekančiu vandeniu. Taiau ši sąlyga nėra būtina. Daug svarbiau, kad vėžiai turėtų galimybę dugne rausti urvus ir įsirengti slėptuves. Tokiam tikslui labai tinka molėtas ar akmenuotas dugnas ir dirbtinės slėptuvės. 

Tvenkinys vėžiams turėtų būti apie 1,2 metro gylio ir 0,1 ha ploto. Svarbu, kad tvenkinio gyventojų nebūtų per daug, nes tokiu atveju katastrofiškai sumažėtų deguonies. Vėžiams minimalus deguonies kiekis yra 5–7 mg/l. O jeigu vandens telkinys nėra pratekamas, būtina įtaisyti vandens išleistuvą ir pridengti jį sklende. Kas 2–3 savaites maždaug trečdalį vandens reikia išleisti ir pakeisti nauju. 

Mityba

Vėžių šėrimas prasideda vandens temperatūrai pasiekus 7 laipsnius šilumos. Nors jie ėda viską, geriausiai tinka specialus kombinuotasis pašaras. Taip pat į racioną galima įtraukti gyvus sliekus, sraiges, uodų lervas, virtas morkas, bulves, košę. Vidutinė pašaro norma – 2 procentai kūno svorio.

Dirbtinai šeriami vėžiai užauga didesni nei gamtoje, todėl jie greičiau tampa tinkami patiekti į stalą. Įprastai iš tvenkinių į prekybos vietas keliauja trejų metų sulaukę vėžiai. Per metus iš 1 ha tvenkinio galima tikėtis 300–400 kg produkcijos.

Rūšys

Siauražnypliai vėžiai privačiuose tvenkiniuose subręsta 3 metų, gamtos sąlygomis maždaug penktaisiais. Jų ilgis 7–8 cm. Daugintis gali jau trečiaisiais gyvenimo metais, patelė vienu metu subrandina apie 100–400 kiaušinėlių. Dauginasi rudenį, kai vandens temperatūra pasiekia 4–5 laipsnius. Gamtoje išgyvena iki 10 metų.

Plačiažnypliai vėžiai yra mėsingesni, gardesni, maistingesni. Be to, kitaip nei siauražnypliai – nėra įvežtiniai. Lietuvos vandens telkiniuose jie veisiasi jau nuo seno. Jų auginimo rinka Europoje daug mažiau užpildyta, nei siauražnyplių. Įprastai šie vėžiai būna rudi, bet nenustebkite, jei sutiksite ir mėlynų. Nuo kitų vėžių jie skiriasi savo mėsingomis, išraiškingomis, plačiomis žnyplėmis. Suaugę vėžiai gali sverti ir 300g bei būti 10 cm ilgio. 

Veisti šiuos vėžius sudėtingiau. Kitaip nei siauražnyplių, jų patelės subrandina perpus mažiau ikrų, jie labai jautrūs aplinkos pokyčiams, temperatūrų skirtumui ar deguonies stygiui. Sunkiai gyvena didelėmis grupėmis. Tarp plačiažnyplių labiau išplitęs kanibalizmas. Juos reikia kruopščiai rūšiuoti pagal dydį ir lytį. Plačiažnypliai vėžiai subręsta 3–4 metais. Veisimosi metu patelė subrandina 50–200 kiaušinėlių. Dauginasi spalio–lapkričio mėnesiais. Vėžiukai išsirita birželio mėnesį.

Kurią rūšį rinktis?

Pradedantiesiems vėžių augintojams rekomenduojama rinktis siauražnyplius vėžius. Visų pirma dėl to, kad jie ne tokie reiklūs deguonies kiekiui ir temperatūrų režimui. Antra, jie rausia mažiau urvų, tad ir akmenuotas dugnas nėra būtinas. Trečia, siauražnyplių patelės subrandina daug daugiau ikriukų, nei plačiažnyplės. Ketvirta, tarp jų mažiau išplitęs kanibalizmas, jie prisitaikę gyventi didelėmis grupėmis, todėl nebus taip svarbu išrūšiuoti pagal lytį ar dydį. Na ir penkta, Švedija suvartoja apie 3000 tonų siauražnyplių vėžių per metus. Vietiniai augintojai sugeba rinkai pateikti tik apie 75 procentų reikalingos produkcijos. Likusį kiekį ši Skandinavijos šalis importuoja. Tad atsiveria puiki eksporto galimybė. 

"Mano tvenkinys" Nr. 1, 2016
Reda BUTKUVIENĖ


Šaltiniai:

Plačiažnyplių vėžių veisimas, parengė Guoda Mac-kevičienė, Liongina Mickėnienė ir kt., Vilnius, 2007 

Žuvų ir vėžių veisimo biotechnika ir išteklių atkūri-mas. Išleido Lietuvos hidrologų bendrija, Vilnius, 2008

Lietuvos mokslų akademija. Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. Vilnius, 2001

J. Huner Freshwater Cayfish in North America, Eu-rope and Australia: Families Astacidae, Cambaridae and Parastacidae. Food Products. London 1994

D. M. Holdich, R.S. Lowery Freshwater crayfish: biology, management and exploitation. London. 1988

Blogas
TVENKINYS KAIMO SODYBOJE – APLINKOS PUOŠMENA

NATŪRALUS VANDENS TELKINYS (EŽERAS, UPĖ, UPELIS) SUTEIKIA VIETOVEI ŽAVESIO, SAVITUMO. TAČIAU, JEI TOKIŲ TELKINIŲ NĖRA, APLINKĄ GALI PAPUOŠTI SUMANIAI ĮRENGTI DIRBTINIAI VANDENS TELKINIAI. JŲ SUFORMAVIMAS IR PRIEŽIŪRA SKATINA DOMĖTIS EKOLOGINĖMIS VANDENS BENDRIJOMIS, AUGALAIS, GYVŪNAIS. ŠEIMININKUI TENKA APSISPRĘSTI, KOKĮ NORĖTŲ MATYTI SAVO TVENKINĮ, SUSIKURTI JO VIZIJĄ. APIE TAI, KĄ NAUJO GILIOGIRIO KAIMO (RIETAVO SAVIVALDYBĖ) ŪKININKŲ ALVIROS IR VYTAUTO BANEVIČIŲ GYVENIMUI SUTEIKĖ TVENKINYS, JIE SUTIKO PAPASAKOTI ŽURNALO „MANO TVENKINYS“ SKAITYTOJAMS.


Natūralus vandens telkinys (ežeras, upė, upelis) suteikia vietovei žavesio, savitumo. Tačiau, jei tokių telkinių nėra, aplinką gali papuošti sumaniai įrengti dirbtiniai vandens telkiniai. Jų suformavimas ir priežiūra skatina domėtis ekologinėmis vandens bendrijomis, augalais, gyvūnais. Šeimininkui tenka apsispręsti, kokį norėtų matyti savo tvenkinį, susikurti jo viziją. Apie tai, ką naujo Giliogirio kaimo (Rietavo savivaldybė) ūkininkų Alviros ir Vytauto Banevičių gyvenimui suteikė tvenkinys, jie sutiko papasakoti žurnalo „Mano tvenkinys“ skaitytojams.

Giliogirio kaimas Rietavo seniūnijoje neturi nei ežero, nei upės. Pro jį prateka tik neišvaizdus Kirkšnio upelis. Čia iškastas ir priešgaisrinės apsaugos tvenkinys. Prie Rietave senelio atminimui puoselėti atkuriamos Marijono Kavecko dvaro sodybos matyti aplinkos architektūros akcentas – tvenkiniai. Galbūt jie, o gal Rietavo parko tvenkiniai paskatino ūkininkus Banevičius pabandyti įrengti kažką panašaus savo sodyboje. Tvenkiniu siekta ne tik estetinio vaizdo, bet ir praktiškų tikslų – gelbėti sodybos žemes nuo didesnio užpelkėjimo. Pelkėtoje sodybos žemių dalyje būta natūralios ar labai seniai iškastos kūdros – linmarkos. Tą linmarką šeimininkai ir nutarė keisti. Tvenkinys buvo kasamas prieš dvidešimt metų. Tuo metu naudota sunkioji technika. Kasant tvenkinį, įmirkusioje žemėje klimpo mašinos, reikėjo atkaklumo ir užsispyrimo tam, kad būtų įveiktas gamtos pasipriešinimas. Tvenkinio kraštai buvo sutvirtinti lauko rieduliais. Dabar juos slepia augalai. Pirmiausia bandyta naudoti tvenkinį ūkiniams tikslams – į jį buvo suleisti vandens paukščiai. Tačiau šio sumanymo greitai atsisakyta – tvenkinys darėsi nešvarus, paukščiai naikino pasodintus augalus, tvenkinio gyvūnus.

Po dešimties metų tvenkinys buvo atnaujintas, išvalytas. Atsakymą į klausimą, kaip jis turėtų atrodyti, padiktavo pati gamta. Atėjus pavasariui, žiūrėk, ant tvenkinio pakraščio ir išauga koks nors nesodintas augalas. Šeimininkai norėjo, kad tvenkinys, jo augalija, gyvūnija derėtų prie kraštovaizdžio. Tvenkinyje pavasarį akį traukia žydinčios lelijos, svyruojantys ajerai, nendrės. Dėl tvenkinio augmenijos pasirinkimo ūkininkai tarėsi ir su vyresniaisiais kaimo gyventojais. Išgirdus pasiūlymą ne kartą teko pasukti galvą, nes Lietuvoje tas pats augalas dažnai įvairiai vadinamas. Kartą pažįstami jiems padovanojo augalų, kaime vadinamų žąskukuliais. Augalas prigijo, bet tikrojo pavadinimo nė jauniausioji karta internete negalėjo rasti. Purienų prie tvenkinio atsirado tarsi savaime. Čia gražiai atrodo pasodinti vilkdalgiai, nuostabieji šalavijai, gegužės. Geltonieji burbuliai prigijo sunkiai, bet dabar jų gerokai pagausėjo.

 Į tvenkinį įleista dekoratyvinių karpių. Ūkininkai akcentavo, jog neprižiūrimi tvenkiniai užželia – dėl to tenka reguliuoti augalų kiekį. Augaliją naikina plačiakakčiai ir amūrai – tikrieji tvenkinio sanitarai. Tačiau tam, kad dekoratyviniai augalai liktų nepaliesti šių žuvelių, jas reikia papildomai šerti.    Paveiksluose prie vandens telkinių matome romantiškus gluosnius, žydinčias ievas. Jei tvenkinys didelis, jį sunku valyti, o į vandenį nuo medžių krentantys lapai jį teršia. Todėl karklų, gluosnių, ievų šalia tvenkinio nutarta neauginti. 

Tvenkinys turėjo įtakos ūkininkų gyvenimui. Šeimi-ninkui jis tapo tikru pomėgiu. Tai tą sugalvoja, tai kitką. Antai, nusprendęs, kad pievoje sumažėjo žaliųjų varlių, daugiau jų bando apgyvendinti tvenkinyje. Tvenkinį mėgsta ir šeimininkai, ir jų svečiai. Pono Vytauto Banevičiaus žmona Alvira teigia, kad vandenyje atsispindintis dangus ramina, padeda pailsėti, atsipalaiduoti. O geriausiai stresą ir įtampą mažina vasarą visomis vaivorykštės spalvomis sužydę augalai. „Jei koks „akmenukas“ ir užgula širdį, nueini prie tvenkinio, patrupini žuvytėms bandelės, o jų sujudimas, žiopčiojimas tuoj sugrąžina šypseną“, – atviravo ponia Alvira.

„Mano tvenkinys“, Nr. 1, 2016

Dana LUKAUSKIENĖ, Virginija LAURINAITIENĖ

Blogas
TVENKINIŲ GRAŽUOLIAI – KOI KARPIAI

TEIGIAMA, KAD KARPIS – POPULIARIAUSIA ŽUVIS LIETUVOJE TIEK TVENKINIUOSE, TIEK IR ANT PIETŲ STALO. DAŽNO DABARTINIO MAŽYLIO PAŽINTIS SU ŽUVIMIS IRGI PRASIDEDA BŪTENT NUO KARPIO PREKYBOS CENTRO AKVARIUME. O ŠIANDIEN PAPASAKOSIME APIE TVENKINIŲ PUOŠMENĄ IR PASIDIDŽIAVIMĄ – KOI KARPĮ.


ISTORIJA

KOI išvertus iš japonų kalbos reiškia meilę ir švelnumą, todėl šios žuvys laikomos meilės ir draugystės simboliu. Neretai jos vadinamos ir nishikigoi – pažodžiui išvertus „brokato raštu išmargintas karpis“. Šis pavadinimas kilęs iš pirmosios jų aptikimo vietos Yamokashi kaimo, kur šios žuvys pradėtos auginti maždaug prieš 200 metų. Būtent šioje vietoje išveisti KOI karpiai yra karpių etalonas ir aukščiausios kokybės ženklas visame pasaulyje. Taigi tik jie ir gali būti vadinami tikraisiais nishikigoi. 
Visoje Japonijoje priskaičiuojama per 800 šių karpių augintojų, iš kurių du trečdaliai gyvena būtent tame kaime ar jo apylinkėse. Dauguma šių augintojų tęsia kelių šimtų metų auginimo tradicijas ir perduoda jas iš kartos į kartą.

KOI KARPIŲ RŪŠYS

Šiuo metu priskaičiuojama apie 80 KOI karpių rūšių, kurias per kelis šimtus metų išveisė Yamakoshi kaimo karpių augintojai. Kiekviena rūšis skiriasi savo spalvomis ir jų raštu. Tad trumpai apie keletą populiariausių rūšių.

Kohaku karpių specifinis bruožas yra balta kūno spalva ir didelės raudonos dėmės. Pelekai ir uodega balti. Tai pirmoji dekoratyvinė ornamentuota rūšis, išveista Japonijoje.

Taisho Sanshoku oda balta, dėmės raudonos, bet, skirtingai nuo kohaku, turi smulkių juodų dėmelių. 
 
Utsurimono yra juodos spalvos žuvis su baltomis, raudonomis ar geltonomis dėmėmis. Kartais jų būna daugiau negu pagrindinės spalvos ir gali atrodyti, kad karpis iš tiesų yra raudonas ar baltas. Tačiau baltas, raudonas arba geltonas KOI karpis su juodomis žymėmis vadinamas bekko.
 
Asagi – viena seniausių KOI rūšių. Nugara šviesiai mėlyna, o pilvas ir žandai raudoni, nors pasitaiko geltonų ir kreminių. Galva balta arba šviesiai mėlyna, o ant nugaros esantys žvynai išsiskiria baltais pakraščiais.
 
Tancho gali būti bet kokios spalvos, bet turi vienintelę raudoną dėmę ant galvos. 
 
Chagoi pagal savo spalvą yra artimiausias tradiciniam karpiui, jo kūno spalva – arbatos spalvos, šiek tiek primenanti varį, blyškiai žalsva, rusva su nežymiu oranžiniu atspalviu.
 
Ogon vientisos metalinės spalvos KOI karpis. Galimos spalvos: auksinė, platininė, oranžinė.
 
Goshiki yra penkių spalvų karpis, jo kūnas įprastai būna baltas, o žvynai dažniausiai melsvi. Raudona, mėlyna ir juoda spalvos nėra vyraujančios.
 
Showa Sanshoku yra juodos spalvos žuvis su raudonomis ir baltomis dėmėmis. Galva visada bus tik su juoda dėme. 
 
Shusui – tai baltos spalvos mažiau žvynų turintis KOI karpis, o vienintelė didelių mėlynų, veidrodinių žvynų linija eina nuo pat galvos iki uodegos. Šios rūšies karpio žiaunos bei šonai būna raudoni.
 
Ochiba yra mėlyni karpiai su vario ir bronzos spalvos dėmėmis.
 
Vaiduoklis KOI yra ogon ir laukinio karpio hibridas. Jam būdingi metalo spalvos žvynai, bet dažnai šis karpis nelaikomas tikruoju nishikigoi.
 
Drugelis KOI taip pat daug kur nelaikomas tikruoju nishikigoi, nes tai yra azijinio karpio ir KOI hibridas. Galimos įvairios spalvų kombinacijos, o pagrindinis skiriamasis bruožas – ilgi tarsi sparnai ple-venantys pelekai.
 

TVENKINIO DYDIS IR LAIKYMO SĄLYGOS 

Kad tvenkinys teiktų daugiau džiaugsmo nei rūpesčių, žuvytės turi būti sveikos ir judrios, o vanduo jame neprižėlęs ir skaidrus. Norint užsiveisti KOI karpių labai svarbu bent šiek tiek išmanyti jų auginimo principus.
Norintiems auginti KOI karpius reikėtų išsikasti bent jau 10 kubinių metrų baseiną. Nesusigundykite sodo ir daržo reikmenų parduotuvėse pardavinėjamais plastikiniais baseinėliais – jie tikrai nėra skirti žuvims laikyti, kad ir kaip tuo bandytų įtikinti pardavėjas. 
Kuo didesnis tvenkinys tuo geriau – karštą vasaros dieną vanduo nespės įkaisti, o atėjus šaltoms rudens naktims, tvenkinio vanduo vės pamažu. Kuo vandens temperatūra vienodesnė – tuo geriau tvenkinio gyventojams. Didelio tvenkinio pliusas, jog šiam užšalus prisikaupia ir daugiau deguonies. Baseino gylis turėtų būti ne mažesnis nei 1,2 metro. Tačiau jei baseinėlis nedidelis, jo gylis neturėtų viršyti ir 1,5 metro. Geriausiai KOI karpiai jaučiasi negiliuose, saulės apšviestuose tvenkiniuose. Vienai suaugusiai žuvytei reikia 500–1000 litrų vandens.
Idealiausia vandens temperatūra 15–25 laipsniai. Vandens temperatūrą galima puikiai reguliuoti dar prieš iškasant tvenkinį ir įleidžiant ten žuvis. Svarbiausia tvenkiniui parinkti tinkamą vietą. Atkreipkite dėmesį, kad baseinas ilgą laiką nebūtų tiesioginiuose saulės spinduliuose. Geriausiai tiks šiaurinė ar vakarinė sklypo pusė. Į tvenkinį galite sodinti vandens augalų, plačialapių lelijų, kurios neleis prasiskverbti spinduliams gilyn, o ir žuvys turės kur pasislėpti. Augdamos lelijos natūraliai išvalo vandenį. 
Nors KOI karpiai žavi spalvų margumynu, tai yra ir jų trūkumas. Spalvingas žuvytes labai lengvai pastebi grobuonys. Todėl tvenkinyje turėtų būti gilesnių vietų, kad žuvys galėtų slėptis, taip pat verta įrengti apsauginį tinklelį, ne tik nuo lapių, bet ir nuo savos ar kaimynų katės. 
Nedideliame vandens telkinyje telpa apie 15 karpių. Jie yra ilgaamžiai, galintys užaugti iki 5 ar net 10 kilogramų. Mūsų vandenyse, žinoma, šios žuvys bus šiek tiek mažesnės, bet sudarius tinkamas sąlygas KOI karpiai gyvena ilgai ir džiugina ne tik akį, bet ir širdį. 
Kai žuvis jau turite labai svarbu, į tvenkinį jas įleisti tinkamai. Įžuvinant Lietuvoje patariama sulaukti gegužės mėnesio. Paleidžiant žuvis iš paketo prieš tai jį reikia 20–30  min. palaikyti vandenyje, kol jame esančio vandens tempe-ratūra susilygins su tvenkinio temperatūra. Taip KOI karpiai patirs mažiau streso. 

ŠĖRIMAS

KOI karpis yra visaėdė žuvis, galinti misti įvairiausiu maistu, tačiau norint, kad žuvys augtų sveikos, patariama jas maitinti mineralų ir vitaminų praturtintu maistu, kuris plūduriuoja vandens paviršiuje. Pašarų kokybė labai svarbi, jei norite užauginti dideles, sveikas, judrias ir ilgaamžes žuvis. Pašarai turėtų būti perkami tik iš patikimų gamintojų ir jie turėtų būti skirti būtent šioms žuvims. Žuvys šeriamos 1–2 kartus per parą. Kartą per savaitę naudinga padaryti iškrovos dieną. Suaugusios žuvys gali pabadauti ir iki 7 dienų. Jaunos žuvys šeriamos ne mažiau nei dukart per parą ir labai svarbu palaikyti tinkamą deguonies lygį. Žiemą KOI karpiai nėra šeriami, nes šių žuvų virškinamojo trakto veikla sulėtėja, žuvys minta po labai nedaug – keleto dumblių nuo dugno užtenka savaitėms. Ir apetitas negrįžta iki pavasario, kai vanduo vėl ima šilti. 

TVENKINIO PRIEŽIŪRA

Aeracija – vandens maišymas, prisotinant vandenį ištirpusio deguonies. Pats žemiausias ištirpusio deguonies kiekis yra 5 mg/l. Vėjuotomis dienomis, kai žuvų nėra itin daug, o jūsų tvenkinyje auga nemažai vandens augalų, vanduo savaime prisotinimas deguonies. Dažniausiai jo pritrūksta šaltomis žiemomis ir labai karštomis vasaros dienomis. Žinoma ir tada, kai tvenkinys yra per mažas auginamų žuvų kiekiui. Žiemą svarbu nelaukti, kol žuvys ieškodamos deguonies ims kilti į paviršių. Užšalusiame tvenkinyje reikėtų išgręžti eketę ir į dugną nuleisti difuzorių.
Tvenkinių švarai palaikyti dabar gaminama daug įvairiausių filtrų, kuriuos įjungę į elektros srovę pamiršite ilgam. Tokius filtrus tik retsykiais reikia išvalyti nuo susikaupusių nešvarumų. Per vasaros karščius, kai dažniausiai nuo per didelės vandens temperatūros, gausaus šėrimo ir didelės žuvų taršos, vanduo ima žydėti, paprastas filtras jau nepadės, reikės įsigyti UV filtrą, kuris yra tvirtinamas ant iš filtro tekančios vandens srovės. 
Vasarą vandens temperatūra neturėtų viršyti 25 laipsnių šilumos. Jei vandens temperatūra bus aukštesnė – deguonies lygis katastrofiškai sumažės. Kai vandens temperatūra pasiekia 18 laipsnių, suaugę karpiai dažnai susiruošia neršti. Jeigu jiems nėra tokių sąlygų – neišneršusios žuvys gali žūti. 

DAUGINIMAS IR LYČIŲ SKIRTUMAI

Kaip ir beveik visos žuvys, KOI karpiai dauginasi neršdami. KOI patelė išneršia ikrus, o vienas ar daugiau patinų juos apvaisina. Nors išneršiama tūkstančiai palikuonių, prekybai ar veislei gali būti tinkami vos keletas. Visų pirma pasirūpinti palikuonimis yra ilgai trunkantis ir sudėtingas darbas, kurio dažniausiai imasi tik profesionalai. Visų antra, nishikigoi laikomi tik tie karpiai, kurie buvo išveisti Yamakoshi kaime. Bet ir kilmės vieta negarantuoja, kad šimtai, o gal net ir tūkstančiai karpių nebus išbrokuoti, nes neturi jų veislei būdingų spalvų, požymių. Nepageidaujami palikuonys yra sušeriami kitoms žuvims, arba parduodami, kaip prastesnės rūšies KOI  karpiai. Norėdami nustatyti lytį, karpius apžiūrėkite šėrimo metu, kai žuvys išneria į vandens paviršių. Taip pat žuvys turi būti pakankamai subrendusios, kad lytiniai skirtumai būtų aiškūs. Patinas nuo patelės skiriasi tuo, kad yra pailgos formos ir laibesnis. Patelių pilvas yra storesnis, žiūrint iš viršaus jos yra apvalesnės. Patinai turi gumburėlius – baltas dėmes ant žiaunų plokštelių. Lyčių skirtumai taip pat puikiai matosi poravimosi metu, patinas visada vaikysis arba vilios patelę. 

LIGOS

Ne visada galima iškart pastebėti sergančią žuvį, todėl jas stebėti būtina kasdien. Jog kažkas negerai pirmiausia išduoda tai, kad augintinė pasidaro pasyvi arba ima elgtis neįprastai. Patikimi veisėjai saugo savo motinines bandas ir tik minimaliai perka žuvies iš kitų pardavėjų. Tai garantuoja, kad jų auginami karpiai neužsikrės nuo kitų žuvų.        

Internetinėje parduotuvėje ErumAqua rasite didelį pasirinkimą pašarųvaistų KOI karpiams ir kitoms tvenkinio žuvims bei įrangos, reikalingos KOI karpių auginimui. Gera kaina, patogus ir saugus apmokėjimas bei pristatymas visoje Lietuvoje.
Blogas
PAVASARIO DARBAI TVENKINYJE

TAI, JOG METAS PRADĖTI PAVASARIO DARBUS SODE AR SODYBOJE, PARODO NE KONKRETI DATA KALENDORIUJE, BET ORO SĄLYGOS. VISKAS PRIKLAUSO NUO TO, KIEK ILGAI IŠSILAIKO LEDAS IR ĮŠALAS. TAIGI SKIRTINGAIS METAIS DARBŲ PRADŽIA IRGI SKIRIASI: DARBYMETIS GALI PRASIDĖTI TIEK KOVO, TIEK BALANDŽIO PABAIGOJE. 


DARBAI ANT LEDO

Nors kovo pradžioje saulė kyla vis aukščiau ir šviečia vis ryškiau, bet tvenkinys dar sukaustytas nors ir patižusio, bet vis tiek ledo. Jeigu jūsų tvenkinio liepto poliai mediniai – pats metas aplink juos padaryti eketes, taip sumažinsite tikimybę, jog tirpdamas ledas iškels lieptelį. Jeigu tvenkinio lieptas suręstas šiaurinėje tvenkinio pusėje, reikia apipjauti ir visą lieptą. Iš pietų pusės pradėjęs eižėti ledas, slinksis į šiaurinę tvenkinio pusę ir šitaip be vargo į krantą išstums lieptą. 

Apžiūrėkite medinį lieptelio viršų, jeigu dalis lentelių „neperžiemojo“ – pakeiskite jas. 

LEDUI NUTIRPUS

Jeigu jūsų tvenkinyje sumontuotas pontoninis lieptas – pavasarį, po atlydžio, būtina įtempti prieš žiemą atlaisvintas grandines. 

O ledui visiškai ištirpus, neapseisite be tvenkinio valymo. Jums prireiks grėblio ilgu kotu ir sieto, kuriuo iš vandens galėsite išgriebti įvairias šiukšles. Plūduriuojančias šakas, senus lapus, negyvus augalus šiais įrankiais pašalinsite be jokio vargo. Sietą išdžiovinkite, bet toli nepaslėpkite. Gegužę, medžiams sužydus, jo vėl prireiks, teks „žvejoti“ žiedlapius ir žiedadulkes. Nereikėtų jaudintis, jeigu vanduo vandens telkinyje žalias, taip yra todėl, kad pavasarį dumbliai auga aktyviausiai. Vis tik, jeigu vanduo atrodo riebus ar nemaloniai dvokia, gali prireikti dalį vandens pakeisti, ypač jeigu jūsų vandens telkinys nėra pratekamas. Išleiskite nuo 1/3 iki 2/3 vandens ir jį pakeiskite švariu. O jeigu nepadės ir tai, laukia sunkus darbas – dumblo valymas. 

TVENKINIO ĮRANGA

Pavasarį metas apžiūrėti ir tvenkinio įrangą, įvertinti jos būklę. Sugedusią pakeisti nauja, arba remontuoti. Pirmiausia apžiūrėkite vandens filtrus, juos gali tekti valyti arba keisti naujais.

Vandens siurblys dažniausiai žiemoja sausoje patalpoje, ledams ištirpus pats laikas jam kraustytis atgal į tvenkinį. Pirmiausia apžiūrėkite siurblį dar sausumoje, jeigu jis neveikia, arba veikia įtartinai, turbūt metas jį remontuoti arba keisti.

Ledui nutirpus į įprastas vietas grįžta ir tvenkinio dekoracijos bei vandens fontanėliai. Pastaruosius prieš įjungiant irgi būtina patikrinti.

TVENKINIO GYVENTOJAI

Žiemą sodo tvenkinio augalai ir gyventojai ilsisi po storu ledu, bet vos tik šiam pradėjus tirpti, prasideda pavasario darbai. Jeigu žuvų vandens paviršiuje dar nematyti, neskubėkite griebti iš vandens ledo lyčių ir nedrumskite vandens gyventojų poilsio.  Jeigu žuvys jau aktyvios, o ant tvenkinio liko tik plonas ledas, galite jį pašalinti. Tačiau to daryti nebūtina. 

Pavasarį labai svarbu apžiūrėti žuvis. Ar visos peržiemojo sveikos ir gyvos? Jeigu dalis žuvų išgaišo – pats metas tvenkinį iš naujo įžuvinti. Taip pat vertėtų elgtis, jeigu žiemoti palikote nedaug žuvų. 

Žuvys pradedamos maitinti vandens temperatūrai pasiekus 7–12 laipsnių. Kovo–balandžio mėnesiai patys tinkamiausi pasirūpinti pašaru. Na, o vandeniui įšilus, nereikėtų užmiršti pašerti žuvų. Jeigu žuvis pradėsite maitinti ankščiau, tik užteršite vandenį. Žemesnėje temperatūroje vandens gyventojos negali suvirškinti maisto, todėl jo likučiais smarkiai iškreipia vandens pH, vanduo susidrumsčia, o atšilus orams – ima žydėti.

Nutirpus ledui rekomenduojama atlikti profilaktinę tvenkinio dezinfekciją žuvų ligų prevencijai. Specialus preparatas miltelių pavidalu beriamas ant vandens paviršiaus ir reaguoja su vandeniu. Tokia priemonė nekenkia žuvims, bet naikina blogus mikroorganizmus. 

AUGALAI


Tvenkinio augalams itin didelio dėmesio skirti nereikia. Daugelis jų yra atsparūs ir prisitaikę žiemoti lietuviškuose tvenkiniuose. Smarkiai suvešėjusius augalus pats metas juos praretinti. Peiliu nupjaukite per gausiai išsikerojusias šaknis. Jeigu jūsų tvenkinyje ir prie jo augalų nėra labai daug, švendres ir kitus aukštus augalus reikia patrumpinti. Pavasaris pats tinkamiausias laikas ir augalams patręšti. Siūloma naudoti trąšų lazdeles ir įšalui pasitraukus, įterpti jas į dirvą. Jeigu nemažai tvenkinio augalų iššalo – pavasaris puikus metas pakeisit juos naujais. Taip pat susodinkite į tvenkinį ir pakrantėse tuos augalus, kurie lauke nežiemoja. 

Per daug išsišakojusios vandens lelijos ir kiti giliavandeniai augalai, maždaug gegužės mėnesį yra atskiriami, persodinami. 

„Mano tvenkinys“, Nr. 1, 2016

Reda BUTKUVIENĖ

Blogas
DEKORATYVINIAI VANDENS TVENKINIŲ AUGALAI ŽIEMAI

KAIP RŪPINTIS DEKORATYVINIU TVENKINIU IR JO AUGALAIS, KAD PAVASARĮ JIE VĖL TEIKTŲ DŽIAUGSMĄ? VIENA SVARBIAUSIŲ PRIEŽASČIŲ, DĖL KURIŲ DALIS TVENKINIŲ TAMPA NETINKAMAIS NAUDOTI – JŲ NEPRIEŽIŪRA RUDENĮ.


Dažniausiai pasitaikantis dirbtinių tvenkinių tipas – dekoratyviniais tikslais iškastas kelių lygių tvenkinys (gali būti ir specialia plėvele dengtu dugnu). Tokiame tvenkinyje sodinami skirtingų tipų augalai. Dauguma žmonių stokoja informacijos apie tai, kaip elgtis su augalais rudenį, nežino, jog iš tvenkinio būtina pašalinti organines liekanas, nes paliktos jos pūva ir užteršia vandenį. Bet tvenkinio, kuriame paliekamos žiemoti žuvys ir augalai, prieš žiemą valyti nereikia. Žuvims geriau peržiemoti, kai yra nusėdęs dumblas, į kurį gali įsirausti.

Jeigu šalia tvenkinio auga medžiai, rekomenduojama juos uždengti tinklu, kad į vandenį neprikristų lapų. Jeigu krante auga pušys, jas reikia apkarpyti taip, kad spygliai neliestų vandens, nes pušys yra labai rūgščios ir pakeičia vandens kokybę.

Nuo vandens paviršiaus reikia grėbti įkritusius lapus ir pašalinti vienmečius augalus. Švendrus ir kitus pakrantės augalus reikia trumpai apkarpyti, kad virš vandens kyšotų vos keli centimetrai. 

Tvenkinys užšąla apie 40 cm. Tokiame gylyje augalų jokiu būdu palikti negalima, nes jie užšals.

Geriausia terpė žiemoti vandens augalams – tvenkinio gelmė. Į krepšius skirtinguose tvenkinio vandens lygiuose susodintus augalus reikia surinkti ir panardinti visus į maždaug 1 metro gylį. Ten augalams žiemoti geriausia. Jeigu tvenkinys nėra toks gilus, galima augalus perkelti į kitą natūralų tvenkinį arba į vandens statinę rūsyje. Vandens paviršiuje plūduriuojantys augalai suformuoja žiemojančius pumpurus, kurie prieš žiemą nugrimzta į dugną. Po keletą tokių kiekvieno augalo pumpurų vertėtų įdėti į stiklainį ir per žiemą laikyti rūsyje. Pavasarį jie išleis daigus ir įmesti į tvenkinį užaugs greičiau nei tie, kurie žiemojo dugne. Tai labai svarbu pavasarį kovojant su dumbliais. Žiemai būtina tvenkinyje palikti augalus, kurie prisotina vandenį deguonimi.

"Vandens telkiniai“, Nr. 1, 2015/2016 žiema

Aleksandra Michaliova

Blogas
KAIMYNYSTĖJE – UPINIS BEBRAS

Ir vaikams, ir suaugusiems puikiai žinomas personažas, stambiausias Lietuvos graužikas (20–26 kg) – upinis bebras (Castor fiber). Vienu metu mūsuose praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių atseit turinčių gydomųjų savybių.

Susitikti su šiuo, stambiausiu mūsų platumų graužiku, turi galimybę dauguma vandens telkinių naudotojų bei savininkų. Jei vandens telkinio plotas kiek didesnis už vidutinį sodo bendrijos sklypą, krantai apaugę medžiais ar krūmais, o netoliese teka upė ar upelis, tyvuliuoja ežeras ar pelkė – didelė tikimybė, kad bebrai užsuks. 


Priklausomai nuo sąlygų bebrai poruojasi sausio–kovo mėnesiais, o po trijų mėnesių atsiveda 2–4 jauniklius. Bebro patelės yra aktyvios visą nėštumo laikotarpį, maitinasi po žiemos pradėjusiais žaliuoti augalais ir kaupia jauniklių maitinimui reikalingas maisto medžiagas. Šis metų laikas bebrų populiacijai yra išskirtinis, metus ar net du su tėvais praleidę ir jau suaugę jaunikliai agresyviai vejami iš gimtų namų. Pasitaiko atvejų, kada fiziškai stiprūs, praėjusių metų vados jaunikliai nesileidžia išvejami ir agresija atsako savo tėvams, išvydami juos su jaunikliais. Tokia įvykių raida gan reta, tačiau pasitaiko ir lemia ne atskirų individų migraciją, o visos šeimynos su jaunikliais persikėlimą į kitą vietą.

Laikas, kada didžiausia tikimybė, kad pas jus apsilankys plačiauodegiai „svečiai“ yra antroji vasaros pusė ar rudens pradžia. Tai susiję su bendrų gyvensenos ypatumais, kada paaugę jaunikliai ir nauja vada neišsitenka vienoje aplinkoje. Metų sulaukę jaunikliai, tėvų vejami, pasileidžia į naujų namų paieškas, štai tada jie ir pasklinda po apylinkes. Galimas ir netoliese gyvenančių bebrų apsilankymas ieškant maisto ar tiesiog skanėstų, pavyzdžiui, obuolių, nugenėtų obelų šakelių. Pagrindinės bebrų krečiamos išdaigos – tai visiems pažįstamas vaizdelis: nugriaužti medžiai bei krūmai. Į tai galima būtų žvelgti atlaidžiai, tačiau jei šie augalai dekoratyviniai, puoselėti ne vienerius metu, atlaidumas kaip mat išgaruoja. Dar bebras gali prarausti pylimą ir nuleisti vandenį su visomis žuvimis, užtvenkti upelį ar protaką ir užtvindyti miško ar žemės ūkio naudmenų plotus. Skirtingai nei praėjusiame žurnalo numeryje aprašytos ūdros, bebrų nedomina žuvys, varliagyviai ar vandens paukščiai, bet jie labai mėgsta įvairius dekoratyvinius augalus ir jų šaknis. Bebras aktyvus tamsiuoju paros metu, didelė tikimybė pamatyti tik jo anksčiau paliktus pėdsakus, o ne jį patį. 

Pirmasis požymis, kada verta sunerimti, – sudrumstas vanduo. Jei vandens telkinyje, be aiškiai matomos priežasties, vanduo pasidarė drumstas, didelė tikimybė, kad turite kaimyną. Nepaisant to, ar bebras tik užsuko, ar planuoja apsigyventi, abiem atvejais pirmasis požymis – sudrumstas vanduo. Galima pastebėti ratilus vandens paviršiuje, ar brydes kur bebras įlipa ir išlipa iš vandens. Brydes bebras palieka, kai iš vandens lipa į krantą maitintis bei tempia į vandenį įvairias medžių ar krūmų šakeles. 


Kiek vėliau atsiras po graužimo likusių skiedrų, pastebėsite nugraužtų medelių, krūmų bei pažeistų ar pranykusių (suėstų) dekoratyvinių vandens augalų, bet šito geriau nelaukti. Liūdniausia, kas gali nutikti, tai per išraustus urvus prasisunkęs vanduo, išplautas krantas, išbėgęs vanduo su visomis vandens telkinio gėrybėmis žuvimis, augalais ir kt., neduok, Dieve. 

Ką daryti pastebėjus atvykėlius ir kokių priemonių imtis, vienareikšmiško atsakymo nėra, tačiau yra patirtis, kuria bandysime pasidalinti.

Pradėkime nuo administracinio kelio. Jūs galite informuoti artimiausią seniūniją ar regioninį aplinkos apsaugos departamentą. Tikėtina, bus pranešta medžiotojams ir jie imsis tam tikrų prie-monių, tačiau tai gali užtrukti. Tuo tarpu bebrai maitinasi kasdien, ruošia atsargas bei intensyviai rausia urvus, o kol suveiks administracinės priemonės, daug visko gali nutikti. Skirtingai nei praėjusiame žurnale minėtą ūdrą, bebrus medžioti galima, yra nustatytas laikas, priemonės, tvarka. Beje, čia gali būti ir komplikuotų situacijų, bebrus medžioti draudžiama nuo balandžio 15  d. iki liepos 1  d. Šio draudimo tikslas humaniškas – siekiama apsaugoti gimdyves ir naują jauniklių vadą. Šiuo laikotarpiu vyksta pagrindinis bebrų persikėlimas į naujas vietas. Kaip jau minėjome, į naujų vietų paiešką gali leistis pavieniai individai arba ištisos šeimynos. Bebrų šeimyna su jaunikliais nėra labai mobili, skirtingai nei įsikurti pirmoje tinkamesnėje vietovėje. Nesunku įsivaizduoti, koks bus vaizdas 20–50 arų vandens telkinyje, kurį nusižiūrėjo tokia šeimynėlė. Čia jau ir didelio akylumo nereikia. Be drumsto vandens, iškart matomos brydės, apgraužti medžiai, krūmai, net ir dieną jaunikliai ar juos drausminantys tėvai pliaukši uodegomis. Tokia kaimynystė sparčiai keičia kraštovaizdį ir reikalauja imtis skubių priemonių.

Patikimiausia ir efektyviausia yra prevencija. Aptverkite teritoriją, kad ir neaukšta iki 0,5 metro tvora, įkaskite į gruntą dar apie 0,2 metro ir bebrai pas jus nepateks. Apsaugoti krante augančius augalus galima padarius 50–60 cm aukščio tvorelę iš vielos tinklo aplink augalą. Bebrai bijo šunų. Jei kilo įtarimų ar susidūrėte su faktu, kad turite plačiauodegį kaimyną, aplink vandens telkinį pavedžiokite šunį, leiskite jam „pažymėti“ teritoriją, pasimaudyti. Kuo daugiau liks šuns buvimo vietoje požymių ir kvapo, tuo geriau. Jei yra galimybė, apgyvendinkite savo augintinį prie vandens, arčiau galimų takų. Bebrai tikrai neapsikęs ir pasitrauks.

Apie specialias bebrų atbaidymo priemones girdėti neteko. Yra žinomi bandymai tepti medelius tepalu, pipirais, barstyti garstyčiomis, tačiau poveikis labai abejotinas, na, o tepalo naudojimas dar ir kenkia aplinkai.


Už pagalbą rengiant  publikaciją dėkojame  Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto docentui dr. Kęstučiui Peteliui.  

Publikacijoje – autoriaus nuotraukos.

Blogas
KOI: SPALVŲ ŽAISMAS IR BIČIULYSTĖ SU ŽUVIMI

KAI PIRMĄ KARTĄ, DAR BŪDAMAS VAIKAS, KOKIAIS 1978 METAIS, RUSŲ KALBA IŠLEISTOJE BENE VIENINTELĖJE TUO METU MANO MATYTOJE KNYGOJE APIE AKVARIUMISTIKĄ „ZANIMATELNYJ AKVARIUM“, IŠVYDAU NUOTRAUKĄ SU KOI KARPIAIS, ŠIRDIS REGIS NUSTOJO PLAKUSI, TUO METU TAI BUVO NESUVOKIAMAS IR NIEKUR NEREGĖTAS GROŽIS.

Tai – ne karosas kaip kad auksinė žuvelė, o spalvota įprastojo karpio veislė. Tiesa, kilmė azijietiška – genetinė mitochondrijų analizė parodė, kad tai būtent, azijinio karpio porūšis, o ne vakarų eurazijinio, kuriam priklauso ir mums įprasti maistui tinkami karpiai. 

KOI – šiai žuviai suteiktas japoniškas pavadinimas, reiškiantis meilę ir švelnumą. Šis karpis dar vadintas nishikigoi (išvertus – „brokato raštais išmargintas karpis“). Kinijoje ir Japonijoje ši žuvis apipinta mitais ir legendomis. Istorija prasideda Kinijoje, kur, manoma, šios žuvys buvo auginamos ryžių laukuose kaip maisto šaltinis. Čia atsirado ir pirmosios spalvinės mutacijos. Legendų apie šią žuvį – begalė, jose ir imperatorius, ir karpis, ir drakonas. Kai kuriuose mituose toks spalvotas karpis pasiekia mitinio kalno viršūnę ir tampa drakonu – svarbiu visų Kinijos mitų herojumi, o kai kuriuose yra ir dar archajiškesnių schemų. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad turime reikalą su ypatinga ir išskirtine gyvybės forma, verta visokeriopos pagarbos. 
Nors šiandieninė KOI karpių rūšis pirmą kartą buvo aptikta Japonijos Ya-mokashi kaime, dabar KOI kilmės vieta laikomas Ojiya miestas Niigata prefektūroje Honsiu saloje. Būtent ten yra įsikūręs pasaulinis KOI veisimo centras, kuriame daugybė veisėjų puoselėja iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Čia dažniausiai išveisiamos ir užfiksuojamos naujos veislės, iš čia jos plinta po pasaulį. Ir tik iš čia kilusi bei nustatytus standartus atitinkanti žuvis vadinama KOI. Kiti Ojiya veisėjų nustatytų spalvos standartų neatitinkantys karpiai vadinami spalvotaisiais arba dekoratyviniais karpiais. Galima įsivaizduoti, kad tai, kažkas panašaus į šampaną. Tik Šampanės provincijoje pagamintas tam tikrus standartus atitinkantis putojantis vynas turi teisę būti vadinamas „šampanu“. Visi kiti – tik putojantys vynai. Taip ir su KOI karpiais – visi kiti individai yra tiesiog dekoratyviniai karpiai, o beprotiškos sumos mokamos tik už tikruosius KOI.  

Vakaruose išpopuliarėjęs fengšui mokymas karpiui priskiria daug galių – meilę, jėgą, gyvybingumą, drąsą ir užsispyrimą. Anot senovinių traktatų, visa tai mums turėtų dovanoti šios žuvies auginimas savo tvenkinyje. Galbūt mums, europiečiams, sunku susigaudyti tame rytietiškame simbolių pasaulyje, tikėti rytietiškos magijos formulėmis, bet mus tikrai gali sužavėti šių žuvų ilgaamžiškumas, energingumas, gudrumas ir spalvos... 
Karpis – gudri žuvis. Tiek dekoratyvinis, tiek mūsiškis laukinis, vadinamas sazanu, stebina žmones. Žvejai mėgėjai žino, kaip sunku pergudrauti karpius, kiek laiko reikia jų tykoti, kaip reikia užmaskuoti bet kokius klastos požymius ir kaip puikiai karpis viską demaskuoja. Tad nenuostabu, kad tvenkinyje dešimtmečius gyvenanti ši sumani žuvis ilgainiui geba prisirišti ir prie šeimininko. 
O spalvos?.. Balti, raudoni, auksiniai, sidabriniai, juodi, balti su raudonom dėme-lėm, balti su raudonom ir juodom dėmėm… Su visomis spalvomis ir jų deriniais išsamiau gali supažindinti tik patys veisėjai, tiekiantys į rinką šiuos tikruosius sodo tvenkinių deimantus. 
Tai, kad ši žuvis gyvena 20–50 metų, atpažįsta šeimininką, leidžiasi glostoma, atplaukia paimti pašaro iš šeimininko rankų bei tiesiogine šio žodžio prasme nuspalvina gyvenamąją aplinką, yra pakankama priežastis gyvuoti ir savotiškam šios žuvies kultui bei daugybei šios rūšies karpių gerbėjų ir mylėtojų klubų. 

Vienas KOI karpis – 2 milijonai dolerių. Tokį turėti savo tvenkiny prilygsta galimybei puikuotis Ferarri savo garaže. Minėta suma 1980 m. Azijos aukcione buvo sumokėta už KOI karpį, iškeliavusį į Japoniją. Iš milijono kasmet išveisiamų šių žuvų tik apie 100 pasiekia rimčiausius aukcionus, kuriuose mokami milžiniški pinigai – dešimtys tūkstančių dolerių. Kitos žuvys pardavinėjamos už protu suvokiamą kainą.
KOI kainuoja įvairiai, bet ne tiek, kad Lietuvoje taptų įprasta žuvimi (su skirtingų veislių įvairiaspalviais KOI ir jų kainomis rinkoje galite susipažinti http://www. richdon-koi.com). Kol kas teko girdėti tik apie vieną šeimininką Lietuvoje, nepagailėjusį lėšų tikrajam KOI karpiui. 
Tad jei nesate milijonierius ir galite sau leisti laba nesigilinti į išskirtinius KOI veislei taikomus standartus, neapsiriksite pasirinkę tiesiog spalvotuosius karpius. Tokia praauginta žuvelė kainuoja apie 10 eurų ir dauguma šeimininkų sėkmingai ją renkasi...

GROŽIUI – IŠSKIRTINIS DĖMESYS IR...

Nusprendus auginti dekoratyvinius karpius, privalu jais ir domėtis. Tai daug ėdančios, dugną rausiančios, todėl nemažai ir teršiančios žuvys. Kad jūsiškiai karpiai nuolat spindėtų visu savo grožiu, jiems reiks ir nuolatinės jūsų priežiūros: gero pašaro, geros kokybės vandens, pakankamai erdvės. 
Kas iš to, jei prileisite į savo kūdrą daugybę spalvotų karpiukų, bet vieną dieną per žalią, nuo organinės taršos žydintį vandenį jūs tiesiog savo gražuolių neįžvelgsite. Koks skirtumas, kokios spalvos bus žuvytė, jei pamatysi ją tik trumpam iškilusią pašaro? 

Pašaro likučiai ir žuvų ekskrementai sudaro idealias sąlygas dumbliams suvešėti, o nuo jų vanduo pažaliuoja ir pasidaro drumzlinas. Nepagailėkite laiko ir pasikonsultuokite su specialistais, pasirūpinkite, kad karpių vandens telkinyje nebūtų per daug. Vienam karpiui turi tekti bent po 0,5–1 mvandens, o pats telkinys būti bent jau 10 m3 tūrio. Vanduo privalo būti gerai filtruojamas, jame augti tinkami augalai (kurių karpiai nesuėstų), sugeriantys nitratus ir suteikiantys pavėsį karštomis vasaros dienomis jūsų karpiams. Geriausia, kai yra nors nedidelis vandens pratekėjimas, kad žuvis nuolatos turėtų švaraus vandens. Jeigu nėra galimybės padaryti pratekėjimo, būtina gera filtracija, pakankamas kiekis augmenijos. Kitaip tariant, kuo mažiau augmenijos, kuo paprastesnis filtras, tuo mažiau žuvų turi būti tvenkinyje. 

Dera pasirūpinti ir specialiu, tokioms žuvims tinkančiu pašaru, kuriame būtų pa-kankamai vitaminų. Nemeskite joms visko, kas papuolė po ranka, „nes jos labai mėgsta“. Aišku, jos valgys viską: grikių, bulvių košę, šviežią žuvį, mėsą ir net žolę. Tačiau šerti reikia saikingai ir tokiu pašaru, kuris kuo mažiau užterštų jūsų telkinį, nepasklistų, būtų suvalgytas visas ir neliktų likučių. Karpis, žinoma, išgyvens ir drumzliname, žydinčiame vandenyje, bet skaidrus vanduo tiesiog būtinas jums, kad galėtumėte grožėtis visomis spalvomis žėrinčiomis milžiniš-ko dydžio žuvimis. Tai užtikrina tik geras vandens filtravimas, tinkama augmenija bei moderni chemija.

Jūsų spalvotųjų karpių žiemojimas – atskira tema. Bet be abejo turėsite susizgribti dėl aeravimo sistemos, o jei tvenkinys per seklus – pagalvoti apie galimybę laikinai apgyvendinti karpius ne mažesnėje nei 1 m3, talpoje, kad ir rūsyje. Čia, funkcionuojant gerai aeravimo sistemai, jie ir peržiemos. Jei temperatūra rūsyje pakankamai žema, žiemą šerti žuvų nereikės, tuomet galima apsieit ir be filtro, periodiškai pakeičiant trečdalį vandens.

LAIKAS...

Spalvotasis karpis – ne šuo, nevizgins uodegos, matydamas jus kartą per mėnesį. Žuvis dings vos jums priėjus prie tvenkinio, nuners gilyn, slėpsis žolėje. Siekdami užmegzti bendravimą su jomis, džiaugtis reginiu, kaip jos atplaukia pašauktos, trinasi jums į rankas ir tarsi kačiukai prašosi glostomi, šiems augintiniams privalėsite skirti laiko.
Nešerkite jų skubėdami ar sviesdami saują pašaro granulių prabėgom. Stabtelėkite prie kranto bent trumpam, kad žuvis susietų jūsų figūrą su maistu. Dar geriau jei kasdien po darbų pamedituotumėte kartu su savo karpiais nors pusvalandį. Pabendraukite su jais, pataškykite vandenį prieš duodami pašaro. Tik taip jie ims priprasti prie jūsų, atpažins ir ilgainiui išmoks atskirti net jūsų balsą. 
Dešimtmečiais žuviai gyvenant kartu su jumis užsimegs ryšys, jūs imsite suprasti vienas kitą iš menkiausio gesto. Žuvis po truputį supras, kad maistas susijęs ne tik su jūsų siluetu, bet ir vandenyje panardintomis rankomis. Vienai žuviai glaustantis prie jūsų rankų, ja, genamos išgyvenimo instinkto, paseks ir visos kitos, palaipsniui atsikratysite minties, kad žuvys šaltos ir nieko nejaučia. Patirsite, kad tai gyvūnas, kuris gali būti laimingas, kuomet yra saugus ir sotus. Štai tuomet ir atsiskleis visas gamtos grožis ir spindesys.
Prastomis sąlygomis auginama žuvis gali ir nenugaišti, tačiau bus susitraukusi, nelaiminga, o ką jau kalbėti apie spalvingumą ir žvynų spindesį. Kaip ten bebūtų, gyvūnas yra tik fizinis padaras, jo visi „jausmai“ ir „emocijos“ susiję su fizinio kūno poreikiais. Perpratę tai, augindami šias nuostabias žuvis, džiuginančias viso pasaulio vandens telkinių savininkus, neturėsite jokių problemų.

Publikacijoje – autoriaus ir D. Jagėlaitės-Čeginskienės nuotraukos.

Žurnalas „Vandens telkiniai“, Nr. 2, 2016
Erlandas PAPLAUSKIS, biologas
Blogas
VANDENS AUGALAI: IR NAUDA, IR ŽAVESYS, IR PRAKEIKSMAI
MOKSLŲ DAKTARAS, EKOLOGAS AUŠRYS BALEVIČIUS SAVININKAMS PIRMIAUSIA PATARIA SUVALDYTI VANDENS PRIETAKĄ Į KŪDRĄ. „VISIEMS NATŪRALIAI ATRODYTŲ, KAD NUO TERITORIJOS ATITEKANTĮ LIETAUS AR DRENAŽO VANDENĮ BŪTINA SULEISTI Į KŪDRĄ, O AŠ SU TOKIU ATITEKANČIU VANDENIU VISOMIS IŠGALĖMIS KOVOJU. TIK SUVALDŽIUS PRIETAKĄ, TELKINIO EKOSISTEMĄ BEI VANDENS KOKYBĘ, NAFTOS PRODUKTŲ TARŠĄ, GALIMA TELKINĮ FORMUOTI TEISINGA LINKME. VAIZDŽIAI TARIANT, VANDENS KOKYBĖ TURI BŪTI TOKIA, KAD IR ŽUVYS BŪTŲ SOČIOS, IR VANDUO NEŽYDĖTŲ”, – SAKO JIS. PASAK MOKSLININKO, PRIETAKOS VANDUO SU SAVIM GALI ATNEŠTI ĮVAIRIAUSIOS TARŠOS – TRĄŠŲ, TVARTŲ NUOTĖKŲ, GALIAUSIAI IR KOKIO BENZINO AR TEPALO LIKUČIŲ, JEI KUR NORS JO NUTEKĖS IŠ AUTOMOBILIO. SUVALDŽIUS PRIETAKOS VANDENS SRAUTUS, VIENAS IŠ SVARBIŲ DARBŲ – TEISINGAI APŽELDINTI SAVĄJĮ TELKINĮ IR SUBALANSUOTI JO EKOSISTEMĄ.

Augalai, arba makrofitai, yra natūralus vandens telkinio mikrofiltras. Vasarą intensyviai augdami savo masėje jie sugeria maisto medžiagas, todėl mažiau jų lieka vandens „žydėjimą“ galintiems sukelti fitoplanktono dumbliams. Naujai iškastoje arba gerai išvalytoje kūdroje reikalingos augmenijos nebūna, tačiau būna daug vandens masėje ištirpusių ar skendinčių maisto medžiagų (ypač azoto ir fosforo junginių). Jei nepasodinsime reikiamų augalų ir šias maisto medžiagas įsisavins fitopanktonas, vanduo anksčiau ar vėliau pažaliuos. Be to, neskiriant reikiamo dėmesio kūdros augalijai, joje gana greitai įsiveisia didelį plėtros potencialą turinčios augalų rūšys, pvz., pakrantėse suveši švendrai, vandens paukščiai atneša plūdenų ir t. t. Šie augalai taip pat konkuruoja su fitoplanktonu dėl maisto medžiagų ir atlieka biofiltro vaidmenį, tačiau, pavyzdžiui, nesuvaldžius švendrų plėtimosi jau po poros metų jie gali kūdrą apsupti kelių metrų pločio ištisiniu žiedu, o plūdena salotinės spalvos augalų plėvele aptraukti dalį ar net visą maisto medžiagomis turtingos kūdros paviršių.

Todėl geriausia pasitarti su specialistu, kuris atliks vandens kokybės tyrimą ir nustatys, ko reikia būtent tai, o ne kitai kūdrai, padės parinkti reikiamas augalų rūšis, patars, kur ir kaip jas sodinti, kaip ir kokiu kiekiu įžuvinti kūdrą. Kadangi dauguma vandens augalų itin sparčiai dauginasi šakniastiebiais, seklioje litoralėje, dėl grožio pasodinę keletą nendrių, po kelių metų galime turėti didelį, iki pusantro metro suvešėjusį nendryną. Tokius augalus reikia sodinti gelmės ar kitų barjerų apribotame kūdros litoralės plote. Tinkamai parinkus augimvietes galima sustiprinti vandens telkinio šlaitus. Augalų šaknys puikiai stabdo dirvos eroziją. Ypač tai aktualu tose kūdrose, kur gruntas biresnis ar prasiveržia nedideli šaltinėliai, kurių vanduo ardo šlaitą.

„Tik žinant, kokie augalai ir kaip bus sodinami, verta galvoti apie jų įsigijimą. Svarbiausia netempti bet ko ir iš bet kur. Reikia atsiminti, kad nežinia iš kokios balos paėmęs augalą, kartu su juo gauni dar ir krūvą viso kito, ko galbūt visai nenorėjai”, – aiškina ekologas.Kaip pavyzdį jis pamini siūlinius dumblius, kurie yra tikras kūdrų savininkų prakeiksmas. Jų atsiradimo priežastis ne visuomet galima tiksliai nustatyti. Pasak ekologo, kartais užtenka, kad kokia nors antis nutūptų ir ant plunksnų ar kojelių atneštų šio augalo sporų. Daugiausia jų būna pavasarį, o birželį ir liepą apmažėja, rugpjūtį užplūsta antroji jų banga. Dažniausiai juos savininkai iš vandens graibo tiesiog grėbliu su ilga teleskopine rankena. Tačiau bėda ta, kad jie itin greit veisiasi. Ir kova su jais tarsi Sizifo darbas – vakare išgraibei, o ryte jų vėl pilna. Net ir žuvys siūlinių dumblių neėda. Šiek tiek jų populiaciją sumažina vandens augalai (nors kartais ir atvirkščiai), bet ir jie ne išeitis. Tokiu atveju specialistai pataria pilti į vandenį specialių bakterijų. Trijų arų ploto kūdrai jų reikia apie dvidešimt litrų. Po kelių savaičių reikėtų supilti dar pusę to kiekio. Tai vienas efektyvesnių kovos su siūliniais dumbliais būdų. Deja, tai tampa savotiška kūdros „priklausomybe“ – nustojus pilti palaikomąsias bakterijų dozes jie vėl suklesti. Ypač greitai siūliniai dumbliai veisiasi mažose kūdrose, kuriose yra didelė azoto junginiais turtingo požeminio ar paviršinio vandens prietaka.

„Vandens telkiniai“, Nr. 2, 2016
Lina Vyšniauskienė
Blogas
NUOSAVAS ROJAUS KAMPELIS
EKSKAVATORIUS IŠBURZGĖ IŠ KIEMO, BET TAI DAR NEREIŠKIA, KAD DARBAI BAIGTI. TAM, KAD SAVAS TVENKINYS BŪTŲ NE TIK ATGAIVA KARŠTĄ VASAROS DIENĄ, BET IR DŽIUGINTŲ – REIKIA PASIRŪPINTI JO „APDAILA“.


Jau buvo kalbėta apie tai, kad iškasus vandens telkinį šlaitus būtina stabilizuoti. Kaip minėta, tai galima padaryti užsėjant veją, bet yra ir kitų būdų. Gražiai atrodys akmenuoti šlaitai. Tik jų proporcijas reikėtų pasirinkti atitinkamai pagal tvenkiio dydį: mažesniam skirti nedideli akmenukai, o didesniam prireiks didelių lauko riedulių. 

Jeigu šlaitus iškloti akmenimis ar užsėti žole atrodo nepatrauklu, o gal neįmanoma – galima rinktis akmens masės plyteles. Pageidaujantiems modernaus natūralumo  siūlomos medinės trinkelės. Tokį šlaitų stabilizavimo būdą sugalvojo japonai, o keletą pastarųjų metų jis labai sparčiai populiarėja Vokietijoje.

Sutvarkius šlaitus ateina eilė paplūdimiui. Svarbu, kad ši zona derėtų prie aplinkos. Jeigu namas modernus, paplūdimį galima ir betonuoti, ir trinkelėmis iškloti. Tačiau jei sodyba medinė, geriau rinktis smėlį ar smulkų žvyrą. Tokioje paplūdimio zonoje galite pastatyti ne tik gultų, kėdžių, skėčių, bet ir keletą medinių skulptūrų.

VANDENS FILTRACIJA



Didžiausias skaidraus vandens priešas – dumbliai. Gera vandens cirkuliacija saugo nuo užterštumo, dumblėjimo, vandens žydėjimo. Jeigu įsirengti tvenkinio su pratekančiu vandeniu nebuvo galimybės, iškasus kūdrą reikia ieškoti išeities – įrengti gerą filtracijos sistemą, ar kas kelias savaites dalį vandens pakeisti. Labai svarbu įrengti deguonies aeravimo sistemą dugne, kuri ne tik padės vandeniui cirkuliuoti, bet ir naikins augmenijai ir gyvūnijai žalingus fosforo bei nitratų junginius. Vandeniui užsistovėti neleidžia ir dirbtiniai vandens kriokliai, bei fontanėliai. Šiuolaikiniai mažai kuo primena ankstesnius, prieš dvidešimt metų karaliavusius nuosavuose tvenkiniuose. Dabar fontanas srovę gali purkšti įvairiomis kryptimis, daugelis jų turi papildomą apšvietimą. Pastarųjų grožis atsiskleidžia tik sutemus. Vandens srovė gali būti išpurškiama ir su muzika; daugėja skaitmeninių, programuojamų fontanėlių. Nesibaiminkite didelės sąskaitos už elektrą – naujausi tvenkinio puošybos elementai yra sukurti taip, kad kuo labiau tausotų energiją.

Naujiena rinkoje: modernūs, nerūdijančiojo plieno, įvairaus aukščio vandens kriokliai. Vanduo jiems pumpuojamas vandens siurbliu. Šie sodo tvenkinio elementai atlieka ne tik vaizdinę bei garsinę funkciją, bet ir puikiai praturtina vandenį deguonimi. Jei norite vandens tvenkinį padaryti kuo modernesnį, galite pasidomėti šviesos instaliacija. Šiuolaikiškos apšvietimo sistemos naudoja mažai energijos ir yra atsparios drėgmei. Dėl šios priežasties prožektorius galima įrengti ne tik ant kranto, bet ir montuoti į tvenkinio šlaitus ar po vandeniu.

NE TIK GRAŽŪS, BET IR FUNKCIONALŪS
Niekas negali paneigti, kad, pavyzdžiui, arkos formos medinis tiltelis per tvenkinį yra labai gražus elementas. Tačiau tiltelis ar lieptelis yra ne tik gražu, bet ir praktiška. Jie palengvina priėjimą prie tvenkinio, nuo jų paprasčiau šerti žuvis. Jeigu vandens telkinys didelis, prie lieptelio patogu prišvartuoti vandens transportą. Įrengiant tiltelį ar lieptą reikia nepamiršti, kad jis turėtų būti proporcingas aplinkai ir tvenkinio dydžiui. Lieptas gali driektis per visą tvenkinį arba baigtis ties jo viduriu. Tvenkinio viduryje besibaigiantis lieptelis su medine terasa būtų puiki vieta, kurioje smagu pastatyti stalelį, porą kėdžių, skėtį nuo saulės ar paplūdimio gultą. Vandens augalai tarnauja ne tik kaip puošybos detalės, bet ir kaip vandens sanitarai. Lietuvoje augalų pasirinkimas nemažas, tačiau prieš pradedant sodinti būtina šį tą žinoti. Pavyzdžiui, užsodinti augalais galima tik 1/3 viso vandens ploto.

Vandens augalai skirstomi į keturias grupes: panardinami (dugno), plaukiojantys vandens paviršiuje, giliavandeniai ir pakrančių augalai.  

Dugno augalų grupei priklauso vandeninė plunksnalapė, panardinamasis ragalapis, kabomba. Šių augalų funkcija nėra estetinė. Tai – vandens sanitarai, filtravimo sistema. Jie vandenį praturtina deguonimi, suteikia prieglobstį žuvims, mažina dumblių atsiradimą. 

Paviršiuje plaukiojančių vandens augalų grupę sudaro vandeninis papartis, plūdena, plūduriuojantysis agaras, vandeninis hiacintas, azola. Šie augalai į dugną šaknų neįleidžia. Tokie augalai auga tik labai skaidriame vandenyje. Jų funkcija yra savo lapais sumažinti į telkinį patenkantį saulės šviesos kiekį. Plaukiojančių augalų šaknys sugeria labai daug ištirpusių mineralinių druskų, kurios yra pagrindinis melsvųjų dumblių maitinimosi šaltinis. 

Giliavandeniams augalams priklauso visos vandens lelijos, dvispalvis aponogetonas. Šie augalai giliai į dugną leidžia šaknis, geriausiai auga giliuose ir pavėsinguose tvenkiniuo-se, žydi gražiais žiedais, kartais net dukart per sezoną. Puikiai auga stovinčiame vandenyje.

O pakrančių augalų grupę sudaro patys įvairiausi drėgmę mėgstantys augalai. Šiai kategorijai priklauso vilkdalgiai, lobelijos, viksvos, raktažolės, sprigės. Jie labai svarbūs kuriant laipsnišką perėjimą nuo vandens prie sodo augalų.

„Mano tvenkinys“, Nr. 1, 2016
Reda BUTKUVIENĖ
Blogas
TVENKINIO KASIMAS
KELIOS BENDRAMINČIŲ ŠEIMYNOS NETOLI AUKŠTADVARIO TVERIA GIMINĖS SODYBŲ SODŽIŲ – ŠVENTASODĮ – PAGAL ANASTASIJOS PASIŪLYTUS VAIZDINIUS. PRIEŠ KELIS METUS, DAR IR TROBESIŲ NESUSIRENTĘ, ĖMĖSI KŪDRŲ KASIMO. BUVUSI MIESTIETĖ DONATA RAČKAUSKIENĖ – VIENA IŠ ŠVENTASODŽIO ŠEIMININKIŲ – PASIDALINO SU MŪSŲ ŽURNALU SAVO IR SAVO KAIMYNŲ PATIRTIMI.


Kada prasidėjo Jūsų kaimiškieji rūpesčiai?

Žemės lopinėlio ėmėm dairytis, atrodo, dar 2010 metais. Tuomet lankėmės Krunų ekogyvenvietėje. Buvom jau ir sklypą išsirinkę, bet susiklostė taip, kad 2012 metais vis dėlto įsigijome sklypą Šventasodžio sodžiui kurti.
Pirmą kartą išvydę savo sklypą, jau žinojome, kur bus mūsų kūdra, tad nieko nelaukdami, dar pirmaisiais metais, nusprendėme ją kasti – taip norėjosi, kuo greičiau turėti vandens telkinėlį, kuriame galėtume pasipliuškenti, kad netektų kiekvienąkart kulniuoti iki ežero. O jei dar kasant ir molio klodą aptiktume, kaip nuostabu būtų, – statybinės medžiagos turėtume.

Miesto žmogui, kuriam kūdra – tik duobė su vandeniu, ši Jūsų patirtis turbūt tikra aukštoji matematika?

Panašus buvo ir mūsų pirminis suvokimas. O išvydę pirmuosius kasimo darbų rezultatus nustėrome ir, kaip, matyt, dažnai žmonėms būna, suvokėme, ko nenorime, bet dar visai nežinojome, ko norime. Visai tai „aukštajai matematikai“ išstudijuoti turėjome apie porą mėnesių. Kaip buvo smagu! Savotiškas pasiruošimas mėgstamo dalyko egzaminui. O naujais atradimais džiaugėmės lyg vaikai ir jautėmės kaip gyvosios gamtos kūrėjai.

IŠ DONATOS IR TADO RAČKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:

„Apie kūdros kasimą nežinojome nieko, todėl pradėjome klausinėti, domėtis įvairiuose šaltiniuose. Bet informacijos radome nedaug. Tad pasinaudojome tik žiniomis apie kūdros gylį, sakoma, kad pirmaisiais metais „vaikštant“ vandeniui ir plaunant kūdros šlaitus, gylis sumažėja apie vieną metrą, todėl iškasėme keturių metrų gylio kūdrą. O lašo formą pasirinkome tiesiog kažkur išgirdę, kad taip geriau.



Vos po trijų dienų jau turėjome „pirmąjį blyną“. Ekskavatorininkas darbą atliko pagal mūsų pageidavimus, tačiau jie buvo tokie apytiksliai, tokie iki galo neapsvarstyti, kad pamatę rezultatą nustėrome... Buvo iškasta tiesiog didelė duobė, aplink pūpsojo didžiausi grumstai, o tarp jų žiojėjo duobelės. Iš sodžiaus kaimynės Ingridos išgirdome: „Na, ne kaip jums tą kūdrą iškasė.“ Patys sau nepripažinome, jog nepavyko. Manėm, imsime susitvarkysime aplinkui ir jau bus gerai. Teko išgirsti ir kitokių „pagyrimų“: „Kaip po karo čia pas jus atrodo.“

Tiesa, mūsų prašymą – išsaugoti kelis medelius, augusius mūsų būsimos kūdros vietoje, kadangi juos norėjome persodinti, ekskavatorininkas įvykdė kuo kruopščiausiai. Vėliau radome dar ne vieną jo „išsaugotą“ medelį – tiesiog iškeltą su visu kaušu žemių bei „pasodintą“ prie kūdros. Situacija buvo tokia – darbo daug, nuolydis į kūdrą didelis, nei prieisi, nei apeisi... Ir štai Ingridos dėka, mes atradome savo didįjį mokytoją – Zepą Holcerį! Tarsi mostelėjus burtų lazdele viskas stojo į savas vietas. Supratome savo klaidas ir kaip jas taisyti, netgi – kaip patobulinti jau esamą kūdrą! Juk vanduo yra gyvas ir nuolatos besikei-čiantis, todėl turime sukurti galimybę jam judėti: lenkta kūdros forma geriau išjudins vandenį nuo vėjo; skirtingi kūdros gyliai ir šylantys akmenys pakrantėse suformuos šilto bei šalto vandens sroves; aplink kūdrą įrengus terasas ir aukštas lysves atsiras ypatingos erdvės augalams... Apėmė neapsakomas džiugesys bei kūrybinis polėkis! Kuoliukais žymėjome papildomai kasamos kūdros ribas, terasų aukštį bei ilgį, juk reikėjo aiškiai ir smulkiai ekskavatorininkui parodyti, kur ir kas bus. Su ekskavatorininku Rimu visas dienas dirbome kartu. Sunkų darbą vainikavo dovana – molis, kurį vėliau panaudojome namo pamato statybai.

Žinoma, sunerimom pamatę, kad ekskavatorininkas Rimas platina mūsų jau iškastos kūdros liniją, nes to daryti neplanavome. Sustabdėm darbus ir ėmėme kalbėtis, rodžiau jam savo ranka paišytą kū-dros aplinkos planelį, nuotraukas iš įvairių Z. Holcerio sumanymų. Pasakojau apie terasas, aukštas lysves, nuo kurių ir pradėjome. Pamenu, keistai jis žiūrėjo į mane ir mano neįprastus pageidavimus, klausė: „O kam jums viso to reikia? Ar ne per brangus toks eksperimentas?“ Vėliau, darbams gal jau įpusėjus, stebėjau, kaip jis įsijautė ir netgi ėmė mąstyti pagal mano pateiktą pavyzdį, siūlydamas savo sugalvotus patobulinimus ir, keisčiausia, kaip tik toje vietoje, kuri, rodos, buvo man pro akis praslydus. Džiaugiausi, kad teko susitikti su tokiu žmogumi – kantriu, nuoširdžiu, atviru naujovėms bei taip nuostabiai išmanančiu savo darbą!



Rimui iškasus griovį pirmajai aukštai lysvei (jas mes nusprendėme daryti kaip apsaugą nuo vėjo mūsų kuriamai šiluminei erdvei bei taip atskirti šį plotelį nuo šalimais einančios alėjos), nuo pakrantės linijos nuvalytus krūmus ir medelius vilkau ir mečiau į ją, didžiuosius atveždavo ekskavatoriumi. Suformavę aukštą lysvę, pradėjome kasti antrąją kūdros dalį. Kadangi ją buvome nusprendę skirti vandens augalams bei mąstėme ir apie įžuvinimą, kasėme ją seklesnę, nes vandens augalai sodinami tik į dviejų metrų gylį. Per patį vidurį iškasėme kiek giliau, apie tris metrus, kad kūdra visiškai neužželtų. Pakrantėje atritinome kelis nemažus akmenis, kad vandenį šildytų, bei įkasėme didelį kelmą vandens gyvūnams po šaknimis slėptis bei ant jo saulėkaitoje pasišildyti. Iškasus sujungėme abi kūdras į vieną, kurioje, su dabartinėmis lenktomis kranto linijomis, pagaliau pradėjo gyvybingai judėti vanduo.

Po to pradėjome formuoti terasas ir laiptelius. Kai trumpam dėmesį buvome sutelkę kitur, nė nepastebėjom, jog terasas Rimas formuoja per daug stačiu kampu. Bet klaidą ištaisėme. Paskutinieji darbai išpuolė lietingą dieną, tad būtent tame plote ir teko daugiausia paplušėti patiems. O įėjimą į maudynėms skirtą kūdros dalį Rimas, aptaręs viską su mumis, darė remdamasis jau savomis žiniomis. Galiausiai, ekskavatoriumi išpilstėme smėlį: į griovį, jungiantį abi kūdros dalis, bei į paplūdimį. Pagaliau darbas buvo baigtas, siela džiūgavo, o kūnas prašė poilsio.“

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas. Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikslas, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save.

Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio kaimynei Ingridai, kuri ir atvėrė man šį pasaulį. Atsidūrėme su vyru tarp bendraminčių, mąstančių apie bendruomenę, apie ekologinę gyvenvietę, apie kitokių gyvenimo ir mokymosi sąlygų savo vaikams sudarymą.

Kodėl būtent  pagal Anastasijos pasiūlytus vaizdinius? Kas ta Anastasija? Kas toks Zepas Holceris?
Anastasija – tai labai stipriai mūsų Žemę mylinti ir ja besirūpinanti moteris. Ji gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias. Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.

Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pradininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasaulio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

Miestiečiai ima tverti sodžius, kasti kūdras… Kas „užėjo“ tiems miestiečiams?

Užaugau miestelyje, bet visas vasaras praleidau kaime pas senelius. Tie šviesūs prisiminimai, ryšys su gamta, nenusakomas lengvumo, ramybės, švelnumo pojūtis, būnant gamtoje, išliko visam gyvenimui. Gyvendama mieste jaučiau, kaip „gęstu“. Būtent Anastasijos sukurti ir žmonėms padovanoti vaizdiniai įpūtė rusenusias prisiminimų žarijas. Visad buvau žmogus, kuriam netiko „taip, kaip visi“. Ir staiga man į rankas pateko knygų serija „Skambantys Rusijos kedrai“. Tai buvo taip šviesu, taip ryšku, apėmė nušvitimas – radau tai, ko ieškojau. Taip, giminės sodyba – štai mano gyvenimo tikslas, prasmė, galimybė kurti ir realizuoti save. Už visa tai esu labai dėkinga savo draugei ir dabartinei mūsų Šventasodžio kaimynei Ingridai, kuri ir atvėrė man šį pasaulį. Atsidūrėme su vyru tarp bendraminčių, mąstančių apie bendruomenę, apie ekologinę gyvenvietę, apie kitokių gyvenimo ir mokymosi sąlygų savo vaikams sudarymą.

Kodėl būtent  pagal Anastasijos pasiūlytus vaizdinius? Kas ta Anastasija? Kas toks Zepas Holceris?

Anastasija – tai labai stipriai mūsų Žemę mylinti ir ja besirūpinanti moteris. Ji gyvena Sibiro glūdumoje darnoje su gamta, išsaugojusi protėvių žinias.Mane tiesiog sužavėjo, „apsėdo“ jos pasiūlyta vizija. Skaičiau ir galvojau, kaip viskas būtų paprasta ir nuostabu. Puikus sprendimas visai Žemei. Nieko panašaus iki tol nebuvau girdėjus.
Zepas Holceris – permakultūros, kuri paremta būtent vandens principu, pradininkas. Jis gyvena Austrijos regione, vadinamame Austrijos Sibiru (net vasarą ten galima sulaukti sniego). Ten jam pavyko sukurti nuostabiausią oazę, kurioje auga, veši ir kuo puikiausiai dera įvairūs tropiniai augalai. Dabar jis keliauja po įvairius pasau-lio kampelius ir padeda spręsti ypatingai opias problemas: kaip atkurti dirvožemio derlingumą bei sugrąžinti vandenį į jau dykynėmis virtusius plotus.

IŠ INGRIDOS IR REGIMANTO ŽITKAUSKŲ PRISIMINIMŲ:

„Kūdros kasimas – tai stiprus žemės judinimas, net kraštovaizdžio keitimas. Todėl stengėmės kuo atsakingiau pasiruošti šiam žingsniui. Žinių apie vandens telkinius sėmėmės iš Z. Holcerio (S. Holzer). Mes net nenutuokėme kokius dalykus galima sukurti ekskavatoriaus pagalba. Iš pradžių įsivaizdavome, kad ekskavatorininkai patys žinos, kas tinkamiausia, bet jų užduotis – tik vykdyti užsakovo nurodymus. Jeigu šeimininkas nežino, ko nori, bus iškasta tiesiog apvali duobė. Tuo teko įsitikinti Donatai ir Tadui. Svarbu buvo nuspręsti, kokia bus kūdros paskirtis. Kadangi mūsų sodyba ribojasi su dviem ežeriukais, mums kūdra nebūtina maudymuisi, ji bus vandens paukščiams.



Svajojau turėti įvairių naminių paukščių: vištų, gaidžių, ančių, žąsų. Jų kudakavimas, gagenimas, cypsėjimas sukelia malonius vaikystės prisiminimus. Erdvė tarsi prisipildo gyvybės. Man patinka, kai gaidys gieda saulei patekėjus. Patinka stebėti vandenyje besipliuškenančias antis ir žąsis. Kūdros paskirtis nulemia ir kasimo ypatumus: dydį, gylį, išdėstymą ir kita. Pavyzdžiui, jei norite skaidraus vandens, kuriame bus galima maudytis (kaip Donatos ir Tado šeimynos), kūdra neturi būti apvali, o vingiuota, kad susidarytų bangelės. Taip pat būtina atsižvelgti į vėjo judėjimo kryptis, saulės šviesą ir pavėsį. Gylis turi būti nevienodas, kad vanduo judėtų įvairiomis kryptimis ir valytųsi; reikia apsvarstyti ir augalų vietas.

Būtina  iš anksto apgalvoti būsimų vandens gyventojų sąlygas. Keli dideli akmenys, įšilę nuo saulės, neleis žiemą vandeniui aplink juos užšalti, – taip į vandenį pateks deguonis. Iš kelmo ar šakotų rąstų galima sukurti namelį žuvims, kuriame jos ras prieglobstį ir poilsį. Savo būsimiems vandens paukščiams nutariau virš vandens pastatyti „ančių namą“. Kol vandens buvo nedaug, įstatėme atraminius stulpus. Pavasarį, paaiškėjus vandens lygiui, namuką užbaigėme.

Mums pasisekė, nes Šventasodis yra nepaliestas melioracijos ir turime galimybę pažinti nesudarkytą vandens pasaulį. Todėl dar svarbiau prieš bet kokius kasimo darbus (kūdros, šuliniai) išsiaiškinti vandens judėjimą, nuolydžius, kraštovaizdžio ypatumus. Kūdros vieta mums pati „pasisiūlė“. Tai žemiausia sklypo vieta – prie miško karklais užžėlusi dauba, kurioje beveik iki vasaros vidurio laikėsi vanduo. Svarbu kuo mažiau judinti žemę, pavyzdžiui, kasti daubose jas gilinant.

Po darbų pas Tadą ir Donatą ekskavatorininkas Rimas padarė tikrą stebuklą ir pas mus. Su gremėzdišku, tokiems darbams nepritaikytu kaušu jis sugebėjo įgyvendinti keisčiausias mūsų užgaidas. Ir darė tai su stebėtina ramybe ir kantrybe. Aišku, baigus kasti, dar teko nemažai paplušėti ir patiems.“

Savo kūdras išsikasėte 2012 metais. Sakoma, kad rezultatai pasimato ne iš karto…

Tvarkydami savo dar pirmais metais iškastą kūdrą jau turėjome pakankamą žinių bagažą, kaip ir ką daryti, tad jokių bėdų neteko patirti. Na, nebent tai, kad nespėjus iškart apsodinti visų terasų – plotas juk nemažas susidarė – buvo kelios lietaus paplaunamos vietelės, bet daugėjant augalų, ši problema savame išsisprendė, o kur nepadėjo augalai, pa-dėjo kastuvas. Vanduo kūdrose laikosi puikiai, tik esant sausringoms vasaroms kiek nusenka, bet čia jau visos Lietuvos problema – senka netgi didžiosios upės ir ežerai. O vandenėlis švarus, smagu vasarą jame atsigaivinti.



Prasidėjus antrajai kūdros vasarai, joje pagausėjo vandens augalų, ėmė želti žolės. Mąstėme apie įžuvinimą, kurį suplanavom pavasariui. Iš pradžių buvo neaišku, kokias žuvis pasirinkti, juk reikėjo atsižvelgti į daugelį aspektų. Mums žuvys – tai lyg naminiai gyvūnėliai, valgyti mes jų nesiruošėme, tad reikėjo gerai apgalvoti, kokias žuvis pasirinkti, kad jos pernelyg neprisidaugintų, tuomet išsiaiškinti, kuo jos minta, kad ir joms maisto pakaktų, ir mums jos padėtų – kūdrą valytų nuo žolių, dumblių pertekliaus. Visu tuo domėdamiesi, sužinojome tikrai daug įdomių dalykų.

Kūdra tiesiog traukia gyvybę. Po nakties smėlyje gali pamatyti įvairiausių pėdučių įspaudų. Netoli kūdros, akmenyse, mėgsta šildytis skiauterėtasis tritonas, kuris įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, o pavasarį savo „kukavimu“ džiugina raudonpilvės kūmutės, kurios taip pat įtrauktos į retųjų sąrašus. Apsilanko čia ir įvairiausi paukščiai – tai gandrą sutinki, tai gervės netikėtai išnirusios virš galvų suka ratą, garnys praplasnoja, pempė rėkaudama pakyla. Šią vasarą, pusiasalyje tarp mūsų dviejų kūdros dalių, ir gyventojų sulaukėme. Bridau jau per gan ūgtelėjusias žoles savo sodintos gėlės aplankyti, kai prieš pat nosį purptelėjo antis, netikėta buvo, net aiktelėjau, o pasilenkus ir įdėmiau žvilgterėjus, žolėse išvydau lizdą pilną kiaušinių. Visą vasarą stengėmės ten nevaikščioti, kad šeimyna ramiai ir saugiai jaustųsi. Išsiperėjo, išaugo pirmoji mūsų gyventojų vada.

Ką šiandien darytumėte kitaip?

Klaidas taisyti jau teko, tad galiu tik patarti – geriau, niekur neskubant, viską apgalvoti iki mažiausių smulkmenų, tuomet susirinkti pakankamai informacijos, kad žinių užtektų visam projektui įgyvendinti.

Ką reiškia būti dirbamos žemės šeimininku, manau, suvokia ir beviltiškas miestietis? O, štai, ką reiškia būti doru kūdros šeimininku? Beje, ar Jūs nesivaržote žodžio KŪDRA?

Būti kūdros šeimininku, tai toks pats nuostabus jausmas, kaip ir būti žemės šeimininku. Žodis „kūdra“ mums nekelia ir niekada nekėlė jokių prieštaringų minčių ar neigiamų asociacijų. Ieškojome, kaip kuo tiksliau pavadinti savo kūrinį. Aiškiai suvokėme, kad žodis „tvenkinys“, reiškiantis ne iškastą, o užtvenkus upelį ar upę susidariusį vandens telkinį, mums netinka. Vadinti „prūdu“, kas liaudyje populiaru, mums buvo nelabai priimtina, nes žodis skambėjo nelietuviškai, o „kūdra“ atrodė arčiausiai tiesos. Žinoma, žodyne pateikiama jo reikšmė nelabai atitinka mūsiškę, bet gal ir nenuostabu. Juk neturime iš seniau atėjusio žodžio nusakančio kastinį vandens telkinį.

Publikacijoje – Šventasodžio bendruomenės archyvo nuotraukos

„Vandens telkiniai“, Nr. 1, 2015/2016 žiema
Kalbino Arūnas Marčauskas.

Blogas
NUOSAVA KŪDRA – ŽUVIMS AUGINTI

LIETUVOJE YRA GEROS SĄLYGOS GĖLAVANDENĖMS ŽUVIMS –  KARPIAMS, LYNAMS, AMŪRAMS, PLAČIAKAKČIAMS IR KT., AUGINTI BEI GAUTI IŠ ŠIO UŽSIĖMIMO PAPILDOMOS NAUDOS. DIDESNĮ AR MAŽESNĮ TVENKINĮ PRODUKTYVIAI ŽEMDIRBYSTEI NETINKAMUOSE PLOTUOSE GALI ĮRENGTI KIEKVIENAS ŽEMĖS SKLYPO SAVININKAS.


Kaimo turizmo sodybą Molėtų rajone prie Glasmyno ežero įkūręs Ričardas Čekutis nenurimo tol, kol jo sklype atsirado ir nuosava kūdra. Sodybos šeimininkas viską darė pats, todėl sutiko pasidalinti savo patirtimi.

„Toje vietoje mano sklype buvo drėgna vieta, beveik pelkė. Tai aš ir pelkę nusausinau, ir kūdrą išsikasiau. Nors greta ir yra ežeras, visuomet norėjau turėti nuosavą tvenkinį, kuriame būtų galima pameškerioti kitokių žuvų nei veisiasi natūraliuose vandens telkiniuose. Svarsčiau, kad mano 3,5 aro ploto kūdroje turėtų veistis kitokios žuvys nei greta esančiame ežere, todėl nutariau turtinti florą ir fauną“, – pasakojo R. Čekutis. Jis tvirtai nusprendė, kad kūdroje nebus galimybių maudytis žmonėms. Mat tuomet ją būtų reikėję kasti gilesnę ir didesnę. O norint tokį sumanymą įgyvendinti reikalingas ir projektas, ir leidimas. Leidimo kūdrai kasti reikia tuomet, kai jos plotas viršija 10 arų. 

„Juk greta yra Glasmyno ežeras. Iš pirtelės yra puikus takas, kuriuo galima nubėgti ir pasinerti į ežero vandenį“, – pridūrė sodybos šeimininkas.

KUR DĖTI GRUNTĄ 

Iškasus kūdrą atsiradusį gruntą šeimininkas išbarstė po sodybos teritoriją, užbėrė juodžemio sluoksniu ir pasėjo žolę. Ketinantiems pasekti jo pavyzdžiu, R. Čekutis pataria atidžiai sekti orų prognozes, kad mažiausiai dvi savaites po tų darbų nelytų. „Lietaus vanduo gali nuplauti ką tik supiltą juodžemį į kūdrą. Todėl siūlau arti kūdros nelaikyti juodžemio ir jo nebarstyti. O jei to negalim išvengti, išbarstytą gruntą geriau užkloti velėna“, – pataria sodybos šeimininkas.

ĮŽUVINIMAS

„Iš pradžių susitariau su kaimynu, kuris veisia greitai augančius karosus. Pavasarį tų karosų suleidau į savo ne taip seniai iškastą tvenkinį. Ir žuvys iškart išneršė. Kai mailius užaugo, karosų kūdroje buvo tiršta, kone daugiau nei vandens!“ – stebėjosi ūkininkas.

Tuomet jis jau galėjo įleisti į kūdrą ir plėšriąsias žuvis. Pasirinko lydekas.

Vėliau į kūdrą jis suleido dar ir penkiasdešimt lynų. Tai gurmanų mėgstama, lėtai auganti, todėl brangoka žuvis. Ji gali būti ir kaip papildoma žuvis ekosistemoje, nes beveik nedaro įtakos vandens telkinio būklei. Dėl puikaus skonio lynai itin vertinami. O ir lydekos lynų nesugeba sugauti – lynai yra dugninės žuvys, o lydekos iš dugno nesugeba maitintis.

Pavasarį R. Čekučio kūdrai bus ketveri metai. Ji jau ima želti, todėl į kūdrą šeimininkas planuoja įleisti „vandens karvėmis“ vadinamų baltųjų amūrų. Šios veislės žuvys saugo vandens telkinius nuo užžėlimo, yra tarsi kūdrų švarintojai, nes maitinasi augalais, stambiaisiais dumbliais.

Dabar sodybos šeimininkas jau gali leisti ir savo poilsiautojams meškerioti nuosavoje kūdroje.

MINIMALI PRIEŽIŪRA

Tokio ploto kūdrai didelės priežiūros nereikia, įsitikinęs R. Čekutis. Kai kūdroje jau ėmė kauptis vanduo, šeimininkas krantus apsėjo žole. Pradėjusios dygti žolės šaknys sutvirtino gruntą. R. Čekutis pataria formuoti lėkštesnius krantus, kad būtų lengviau pjauti užaugusią žolę. „O jei pjaunant žolę jos ir įkris į vandenį, ne bėda. Ją tikrai suės baltieji amūrai“, – sakė R. Čekutis. Jis telkinį aptvėrė medine tvorele, kad prie vandens neprieitų maži vaikai.

Praėjusią vasarą, kuri buvo labai sausa, tam, kad žuvims nepritrūktų vandens, sodybos šeimininkas papildydavo kūdrą vandeniu iš gręžinio (kadangi vanduo iš gręžinio neturi deguonies, būtinas aeratorius – kompresorius, kuris pučia orą per žarną į paskandintą difuzorių, suskaidantį oro srovę į daugybę mikroburbuliukų). 

„Mano tvenkinys“, Nr. 1, 2016