Ir vaikams, ir suaugusiems puikiai žinomas personažas, stambiausias Lietuvos graužikas (20–26 kg) – upinis bebras (Castor fiber). Vienu metu mūsuose praktiškai išnaikinti, daugiausia dėl kailio, taip pat sruoglių atseit turinčių gydomųjų savybių.
Susitikti su šiuo, stambiausiu mūsų platumų graužiku, turi galimybę dauguma vandens telkinių naudotojų bei savininkų. Jei vandens telkinio plotas kiek didesnis už vidutinį sodo bendrijos sklypą, krantai apaugę medžiais ar krūmais, o netoliese teka upė ar upelis, tyvuliuoja ežeras ar pelkė – didelė tikimybė, kad bebrai užsuks.
Priklausomai nuo sąlygų bebrai poruojasi sausio–kovo mėnesiais, o po trijų mėnesių atsiveda 2–4 jauniklius. Bebro patelės yra aktyvios visą nėštumo laikotarpį, maitinasi po žiemos pradėjusiais žaliuoti augalais ir kaupia jauniklių maitinimui reikalingas maisto medžiagas. Šis metų laikas bebrų populiacijai yra išskirtinis, metus ar net du su tėvais praleidę ir jau suaugę jaunikliai agresyviai vejami iš gimtų namų. Pasitaiko atvejų, kada fiziškai stiprūs, praėjusių metų vados jaunikliai nesileidžia išvejami ir agresija atsako savo tėvams, išvydami juos su jaunikliais. Tokia įvykių raida gan reta, tačiau pasitaiko ir lemia ne atskirų individų migraciją, o visos šeimynos su jaunikliais persikėlimą į kitą vietą.
Laikas, kada didžiausia tikimybė, kad pas jus apsilankys plačiauodegiai „svečiai“ yra antroji vasaros pusė ar rudens pradžia. Tai susiję su bendrų gyvensenos ypatumais, kada paaugę jaunikliai ir nauja vada neišsitenka vienoje aplinkoje. Metų sulaukę jaunikliai, tėvų vejami, pasileidžia į naujų namų paieškas, štai tada jie ir pasklinda po apylinkes. Galimas ir netoliese gyvenančių bebrų apsilankymas ieškant maisto ar tiesiog skanėstų, pavyzdžiui, obuolių, nugenėtų obelų šakelių. Pagrindinės bebrų krečiamos išdaigos – tai visiems pažįstamas vaizdelis: nugriaužti medžiai bei krūmai. Į tai galima būtų žvelgti atlaidžiai, tačiau jei šie augalai dekoratyviniai, puoselėti ne vienerius metu, atlaidumas kaip mat išgaruoja. Dar bebras gali prarausti pylimą ir nuleisti vandenį su visomis žuvimis, užtvenkti upelį ar protaką ir užtvindyti miško ar žemės ūkio naudmenų plotus. Skirtingai nei praėjusiame žurnalo numeryje aprašytos ūdros, bebrų nedomina žuvys, varliagyviai ar vandens paukščiai, bet jie labai mėgsta įvairius dekoratyvinius augalus ir jų šaknis. Bebras aktyvus tamsiuoju paros metu, didelė tikimybė pamatyti tik jo anksčiau paliktus pėdsakus, o ne jį patį.
Pirmasis požymis, kada verta sunerimti, – sudrumstas vanduo. Jei vandens telkinyje, be aiškiai matomos priežasties, vanduo pasidarė drumstas, didelė tikimybė, kad turite kaimyną. Nepaisant to, ar bebras tik užsuko, ar planuoja apsigyventi, abiem atvejais pirmasis požymis – sudrumstas vanduo. Galima pastebėti ratilus vandens paviršiuje, ar brydes kur bebras įlipa ir išlipa iš vandens. Brydes bebras palieka, kai iš vandens lipa į krantą maitintis bei tempia į vandenį įvairias medžių ar krūmų šakeles.
Kiek vėliau atsiras po graužimo likusių skiedrų, pastebėsite nugraužtų medelių, krūmų bei pažeistų ar pranykusių (suėstų) dekoratyvinių vandens augalų, bet šito geriau nelaukti. Liūdniausia, kas gali nutikti, tai per išraustus urvus prasisunkęs vanduo, išplautas krantas, išbėgęs vanduo su visomis vandens telkinio gėrybėmis žuvimis, augalais ir kt., neduok, Dieve.
Ką daryti pastebėjus atvykėlius ir kokių priemonių imtis, vienareikšmiško atsakymo nėra, tačiau yra patirtis, kuria bandysime pasidalinti.
Pradėkime nuo administracinio kelio. Jūs galite informuoti artimiausią seniūniją ar regioninį aplinkos apsaugos departamentą. Tikėtina, bus pranešta medžiotojams ir jie imsis tam tikrų prie-monių, tačiau tai gali užtrukti. Tuo tarpu bebrai maitinasi kasdien, ruošia atsargas bei intensyviai rausia urvus, o kol suveiks administracinės priemonės, daug visko gali nutikti. Skirtingai nei praėjusiame žurnale minėtą ūdrą, bebrus medžioti galima, yra nustatytas laikas, priemonės, tvarka. Beje, čia gali būti ir komplikuotų situacijų, bebrus medžioti draudžiama nuo balandžio 15 d. iki liepos 1 d. Šio draudimo tikslas humaniškas – siekiama apsaugoti gimdyves ir naują jauniklių vadą. Šiuo laikotarpiu vyksta pagrindinis bebrų persikėlimas į naujas vietas. Kaip jau minėjome, į naujų vietų paiešką gali leistis pavieniai individai arba ištisos šeimynos. Bebrų šeimyna su jaunikliais nėra labai mobili, skirtingai nei įsikurti pirmoje tinkamesnėje vietovėje. Nesunku įsivaizduoti, koks bus vaizdas 20–50 arų vandens telkinyje, kurį nusižiūrėjo tokia šeimynėlė. Čia jau ir didelio akylumo nereikia. Be drumsto vandens, iškart matomos brydės, apgraužti medžiai, krūmai, net ir dieną jaunikliai ar juos drausminantys tėvai pliaukši uodegomis. Tokia kaimynystė sparčiai keičia kraštovaizdį ir reikalauja imtis skubių priemonių.
Patikimiausia ir efektyviausia yra prevencija. Aptverkite teritoriją, kad ir neaukšta iki 0,5 metro tvora, įkaskite į gruntą dar apie 0,2 metro ir bebrai pas jus nepateks. Apsaugoti krante augančius augalus galima padarius 50–60 cm aukščio tvorelę iš vielos tinklo aplink augalą. Bebrai bijo šunų. Jei kilo įtarimų ar susidūrėte su faktu, kad turite plačiauodegį kaimyną, aplink vandens telkinį pavedžiokite šunį, leiskite jam „pažymėti“ teritoriją, pasimaudyti. Kuo daugiau liks šuns buvimo vietoje požymių ir kvapo, tuo geriau. Jei yra galimybė, apgyvendinkite savo augintinį prie vandens, arčiau galimų takų. Bebrai tikrai neapsikęs ir pasitrauks.
Apie specialias bebrų atbaidymo priemones girdėti neteko. Yra žinomi bandymai tepti medelius tepalu, pipirais, barstyti garstyčiomis, tačiau poveikis labai abejotinas, na, o tepalo naudojimas dar ir kenkia aplinkai.
Už pagalbą rengiant publikaciją dėkojame Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto docentui dr. Kęstučiui Peteliui.
Publikacijoje – autoriaus nuotraukos.