NATŪRALUS VANDENS TELKINYS (EŽERAS, UPĖ, UPELIS) SUTEIKIA VIETOVEI ŽAVESIO, SAVITUMO. TAČIAU, JEI TOKIŲ TELKINIŲ NĖRA, APLINKĄ GALI PAPUOŠTI SUMANIAI ĮRENGTI DIRBTINIAI VANDENS TELKINIAI. JŲ SUFORMAVIMAS IR PRIEŽIŪRA SKATINA DOMĖTIS EKOLOGINĖMIS VANDENS BENDRIJOMIS, AUGALAIS, GYVŪNAIS. ŠEIMININKUI TENKA APSISPRĘSTI, KOKĮ NORĖTŲ MATYTI SAVO TVENKINĮ, SUSIKURTI JO VIZIJĄ. APIE TAI, KĄ NAUJO GILIOGIRIO KAIMO (RIETAVO SAVIVALDYBĖ) ŪKININKŲ ALVIROS IR VYTAUTO BANEVIČIŲ GYVENIMUI SUTEIKĖ TVENKINYS, JIE SUTIKO PAPASAKOTI ŽURNALO „MANO TVENKINYS“ SKAITYTOJAMS.
Natūralus vandens telkinys (ežeras, upė, upelis) suteikia vietovei žavesio, savitumo. Tačiau, jei tokių telkinių nėra, aplinką gali papuošti sumaniai įrengti dirbtiniai vandens telkiniai. Jų suformavimas ir priežiūra skatina domėtis ekologinėmis vandens bendrijomis, augalais, gyvūnais. Šeimininkui tenka apsispręsti, kokį norėtų matyti savo tvenkinį, susikurti jo viziją. Apie tai, ką naujo Giliogirio kaimo (Rietavo savivaldybė) ūkininkų Alviros ir Vytauto Banevičių gyvenimui suteikė tvenkinys, jie sutiko papasakoti žurnalo „Mano tvenkinys“ skaitytojams.
Giliogirio kaimas Rietavo seniūnijoje neturi nei ežero, nei upės. Pro jį prateka tik neišvaizdus Kirkšnio upelis. Čia iškastas ir priešgaisrinės apsaugos tvenkinys. Prie Rietave senelio atminimui puoselėti atkuriamos Marijono Kavecko dvaro sodybos matyti aplinkos architektūros akcentas – tvenkiniai. Galbūt jie, o gal Rietavo parko tvenkiniai paskatino ūkininkus Banevičius pabandyti įrengti kažką panašaus savo sodyboje. Tvenkiniu siekta ne tik estetinio vaizdo, bet ir praktiškų tikslų – gelbėti sodybos žemes nuo didesnio užpelkėjimo. Pelkėtoje sodybos žemių dalyje būta natūralios ar labai seniai iškastos kūdros – linmarkos. Tą linmarką šeimininkai ir nutarė keisti. Tvenkinys buvo kasamas prieš dvidešimt metų. Tuo metu naudota sunkioji technika. Kasant tvenkinį, įmirkusioje žemėje klimpo mašinos, reikėjo atkaklumo ir užsispyrimo tam, kad būtų įveiktas gamtos pasipriešinimas. Tvenkinio kraštai buvo sutvirtinti lauko rieduliais. Dabar juos slepia augalai. Pirmiausia bandyta naudoti tvenkinį ūkiniams tikslams – į jį buvo suleisti vandens paukščiai. Tačiau šio sumanymo greitai atsisakyta – tvenkinys darėsi nešvarus, paukščiai naikino pasodintus augalus, tvenkinio gyvūnus.
Po dešimties metų tvenkinys buvo atnaujintas, išvalytas. Atsakymą į klausimą, kaip jis turėtų atrodyti, padiktavo pati gamta. Atėjus pavasariui, žiūrėk, ant tvenkinio pakraščio ir išauga koks nors nesodintas augalas. Šeimininkai norėjo, kad tvenkinys, jo augalija, gyvūnija derėtų prie kraštovaizdžio. Tvenkinyje pavasarį akį traukia žydinčios lelijos, svyruojantys ajerai, nendrės. Dėl tvenkinio augmenijos pasirinkimo ūkininkai tarėsi ir su vyresniaisiais kaimo gyventojais. Išgirdus pasiūlymą ne kartą teko pasukti galvą, nes Lietuvoje tas pats augalas dažnai įvairiai vadinamas. Kartą pažįstami jiems padovanojo augalų, kaime vadinamų žąskukuliais. Augalas prigijo, bet tikrojo pavadinimo nė jauniausioji karta internete negalėjo rasti. Purienų prie tvenkinio atsirado tarsi savaime. Čia gražiai atrodo pasodinti vilkdalgiai, nuostabieji šalavijai, gegužės. Geltonieji burbuliai prigijo sunkiai, bet dabar jų gerokai pagausėjo.
Į tvenkinį įleista dekoratyvinių karpių. Ūkininkai akcentavo, jog neprižiūrimi tvenkiniai užželia – dėl to tenka reguliuoti augalų kiekį. Augaliją naikina plačiakakčiai ir amūrai – tikrieji tvenkinio sanitarai. Tačiau tam, kad dekoratyviniai augalai liktų nepaliesti šių žuvelių, jas reikia papildomai šerti. Paveiksluose prie vandens telkinių matome romantiškus gluosnius, žydinčias ievas. Jei tvenkinys didelis, jį sunku valyti, o į vandenį nuo medžių krentantys lapai jį teršia. Todėl karklų, gluosnių, ievų šalia tvenkinio nutarta neauginti.
Tvenkinys turėjo įtakos ūkininkų gyvenimui. Šeimi-ninkui jis tapo tikru pomėgiu. Tai tą sugalvoja, tai kitką. Antai, nusprendęs, kad pievoje sumažėjo žaliųjų varlių, daugiau jų bando apgyvendinti tvenkinyje. Tvenkinį mėgsta ir šeimininkai, ir jų svečiai. Pono Vytauto Banevičiaus žmona Alvira teigia, kad vandenyje atsispindintis dangus ramina, padeda pailsėti, atsipalaiduoti. O geriausiai stresą ir įtampą mažina vasarą visomis vaivorykštės spalvomis sužydę augalai. „Jei koks „akmenukas“ ir užgula širdį, nueini prie tvenkinio, patrupini žuvytėms bandelės, o jų sujudimas, žiopčiojimas tuoj sugrąžina šypseną“, – atviravo ponia Alvira.
„Mano tvenkinys“, Nr. 1, 2016
Dana LUKAUSKIENĖ, Virginija LAURINAITIENĖ